Adolfas Vadminas: "Matyt, mus Buda saugojo..."

Taip, tikrai. Dukra gyvena Amerikoje, sūnus - Lietuvoje; jis irgi labai mėgsta keliauti.

Sovietmečiu važinėdavau tik po Tarybų Sąjungą, Kaukazą, Vidurinę Aziją, Baikalą ir Vladivostoką. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai išdavė lietuviškus pasus, atsivėrė Vakarai. Vasarą dabar daugiausia vykstu į Europos šalis: Ispaniją, Italiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją, o nuo spalio iki balandžio turistų grupes vežu į Tailandą, Malaiziją ar Kambodžą, į Japoniją ir Korėją, Braziliją ir Argentiną, Indiją ir Nepalą... Taip toli vykdami iš karto aplankome dvi šalis.

Europa lietuviams jau pabodo?

Turbūt, nes į tolimas egzotiškas šalis, nors kelionės nėra pigios, skrenda labai daug žmonių. Štai sausio 19-ąją su keliolikos žmonių grupe skrendu į Meksiką. Kovo mėnesį jau suplanuota kelionė į Australiją. Ten dar nesu buvęs, labai jau ji toli. Šios kelionės pačios brangiausios - 14 tūkstančių litų.

Neprastai mūsų žmonės gyvena!

Yra visokių: vienas namie turi penkis maišus pinigų ir niekur nevažiuoja, o kitas kelionei iš banko ima paskolą.

Kodėl pasirinkote gido profesiją?

Reikia juk ką nors dirbti... Be to, Rygos universitete esu baigęs anglų ir prancūzų filologiją. Nemokėdamas kalbų - nepakeliausi. Ir apskritai norint būti gidu reikia gerai pasiruošti, negali tiesiog užsimanyti ir dirbti. Turi domėtis šalies istorija, geografija, pasirengti netikėčiausioms situacijoms. Visko būna, kokių tik keistų reikalavimų iš turistų nesulauki. Būna, pavargsta žmonės, ypač anksčiau, kai keliaudavome naktimis ir nakvodavome ne viešbučiuose, o autobuse.

Pernai teko išgyventi didelį stresą, nes kaip tik per cunamį su grupe Tailande buvome. Tą dieną, kai prasidėjo cunamis, turėjome skristi į Puketą - salą, kurią labiausiai nusiaubė - bet mus, matyt, Buda saugojo... Bilietai jau buvo kišenėse, viskas paruošta, bet teko skubiai ieškoti kito kurorto. Žinoma, turistai buvo labai sutrikę.

Tik iš šalies atrodo, kad kelionėje viskas gražu. Beje, aš, kaip ir visi kiti Lietuvos gidai, tik Europą pats turistams rodau, o kitur esu labiau vertėjas, nes vyresni žmonės užsienio kalbų dažniausiai nemoka. Kokiam Mechike ar Bankoke europiečiams vesti ekskursijų neleidžiama, ten darbuojasi vietiniai gidai.

Girdėjau, kad mokate keturias užsienio kalbas - anglų, prancūzų, rusų ir lenkų.

Dar ispanų, nes kokias aštuonias vasaras praleidau Ispanijoje. Nuo gegužės iki spalio ten praleisdavau, man dažnai atveždavo grupes iš Lietuvos. Taip ir išmokau.

O ką darote, kai koks keliautojas pasiklysta?

Čia ne problema, nėra buvę, kad nesurastum - juk yra mobilieji telefonai. Dauguma turistų telefonus vežasi, tiesa, užsienyje gana brangu jais naudotis, be to, ne visose šalyse veikia; pavyzdžiui, Japonijoje ar Korėjoje, Kambodžoje neveikia - gal parametrai kitokie. Tačiau ne tai baisiausia. Va jei autobusas važiuojant sugenda ar lėktuvas vėluoja...

Neseniai grįžęs iš Tailando ir Kambodžos apsirgote. Laiko, klimato pokyčiai paveikė?

Pora moteriškių sirgo, gal kokią bakteriją ir pasigavau. Ten 32-34 laipsniai karščio, žmonės įjungia kondicionierius, nors aš ir prašau to nedaryti, juk mes prie jų nepripratę, tuoj pradedam kosėti.

Laiko juostų skirtumai iš tikrųjų veikia. Pavyzdžiui, tarp Tailando ir Lietuvos yra 6 valandų, su Meksika - 8 valandų skirtumas. Bet aš tik vieną parą prasčiau jaučiuosi. Yra žmonių, kurie net ir savaitę kankinasi. Turbūt man savitaiga padeda. Kiti, būna, įsišneka problemų dėl maisto. Pavyzdžiui, Indijoje kokie 70-mečiai ima burbėti, kad čia ne maistas, o pliurzalas... Jiems trūksta tolerancijos, pasiruošimo.

Paukščių gripo nebijote?

Iš Lietuvos žiūrint viskas atrodo baisiau, nei yra iš tikrųjų. Turkijoje paukščių gripas užfiksuotas tik labai tolimuose rajonuose.

Ar darbas leidžia pasimėgauti kelione?

Visaip būna. Žinoma, turiu ir laisvalaikio. Ką veikiu? Pavyzdžiui, Paryžiuje mėgstu nueiti į operą... Kartais, jei turiu laiko, turistus susodinęs į lėktuvą, pats pasilieku. Taip grupę buvau įsodinęs Singapūre, o pats dešimtį dienų keliavau po Indoneziją.

Vienas?

Taip. Baugu? Ką jūs, nereikia naktį slankioti rajonais, tada nieko ir nebus, - juokiasi.

Norėtumėte iš kurios nors šalies neišvažiuoti?

Gal, nežinau. Nebent į Ameriką pas dukrą važiuosiu. Nors ta Amerika man šiaip sau. Pastebėjau, kad užsienyje žmonės linksmesni, o Lietuvoje - agresyvūs. Baisu ką nors ir užkliudyti netyčia... Kai grįžtu, mane tai šokiruoja. Žmonės labai moka džiaugtis gyvenimu Ispanijoje. Ten ištisos kartos draugauja, anūkai, proanūkiai iki išnaktų susėdę šnekasi, kavinės pilnos žmonių. O pas mus - jei jau senas, tai nereikalingas...

"Per ekskursijas ir įsimyli, ir numiršta..."

"Gidas nežino, kas yra rutina. Kiekviena diena - vis kitokia. Būna, per ekskursiją diedukai vienas kitą įsimyli, būna, kad ir numiršta..." - sako Š. Jurevičienė

Klaipėdietė Šarūnė Jurevičienė jau beveik dvidešimtį metų svetimšaliams - daugiausia vokiečiams - pristato mūsų miesto įdomybes. Taip pat gidė veža turistus į pažintines keliones po Latviją, Estiją, Kaliningrado sritį. Tačiau pašnekovė sako, kad ekskursijų Klaipėdoje nėra tiek daug, kad iš šio darbo būtų galima gyventi. "Man tai - tarsi mielas hobis", - sako vertimų biure vokiečių kalbos vertėja dirbanti moteris.

Jai tenka būti ne tik gide - prireikia ir paguosti turistą, ir vaistų nupirkti. "Jei išvykus kuris nors ką nors viešbutyje pamiršo - skambini, organizuoji, kad atvežtų. Juk nepasakysi turistui, kad aš - tik gidas ir tai man nepriklauso..."

Sakėte, jog Klaipėdoje ekskursijų nedaug. Ar mūsų miestas turistams neįdomus?

Lietuvoje labai trūksta gero oro. Kita vertus, jei žmogus smalsus, oras jam ne kliūtis. Gali akmenimis lyti, bet vokiečiai vis tiek eis į miestą. Tačiau Klaipėdoje, be meilės savo kraštui, mes ne kažin ką tegalime parodyti... Štai Vilniaus senamiestis labai gražus, o to, ką turime mes, nors ir esame trečias pagal dydį miestas, - mažoka. Žmonės nori įspūdžių.

Ar taip jau visai prastai?..

Ne, aš taip ir nesakau, tikrai nereikia per daug pliekti savo miesto. Man ne kartą teko vesti net penkias valandas trukusią ekskursiją, ir nieko, tikrai buvo ką parodyti ir ką papasakoti.

Ką turistams žūtbūt parodote?

Šventas dalykas nuvesti į Teatro aikštę. Visiems patinka senasis turgus, Kalvystės muziejus, valandų valandas galiu pasakoti apie Liepų gatvę, įdomus senasis paštas, Laikrodžių muziejaus kiemelis, Skulptūrų parkas. Senamiestyje yra gatvelių, kur gyveno garsūs žmonės, yra buvę įvairiausių nutikimų. Senesnės kartos vokiečiams, žinoma, įdomiausia yra Taravos Anikė. Daugelis jų žino šią romantišką istoriją, bet atsiranda ir tokių, kuriems reikia papasakoti.

Ką vokiečiai kalba apie Klaipėdą?

Daugiausia girdžiu sakant gerus dalykus. Pastebi, kad pas mus švaru ir tvarkinga. Netgi švariau nei Vokietijoje. Sako tikėjęsi išvysti tokį vaizdą, koks buvo Rytų Vokietijoje prieš 20 metų.

Klaipėda jiems patinka. Aišku, būna, kad pabamba: va, nėra viešojo tualeto. Turistų pageidavimu tualetas turėtų būti maždaug už Anikės nugaros. O kai pasakai, jog yra kavinėje - raukstosi, kad reikia mokėti.

Būna, kad stebisi pamatę elgetą. "Oi, kaip negerai", - mesteli. Bet kitas įsiterpia: "Pas mus Vokietijoje irgi yra ir valkatų, ir narkomanų, ir netgi daugiau".

Daugelis vokiečių pastebi, kad lietuvaitės gražiai, elegantiškai rengiasi. Sužinoję, kokie mūsų atlyginimai, nustemba, kaip mes sugebame išgyventi ir gražiai atrodyti.

Įsivaizduoju, jog turistai kartais įkyri klausimais. Kaip sukatės, kai atsakymo nežinote?

Nėra tokio žmogaus, kuris savo galvoje visas pasaulio enciklopedijas ar Kaliningrado srities telefono numerius laikytų, tad natūralu, kad ir gidai kažko nežino. Visaip sukamės... Jei paklausia ko nors iš istorijos, o aš nežinau, sakau: "Jūsų klausimas - specifinis, turiu žvilgtelėti į specialią literatūrą, susisiekti su kolegomis". Vokiečiai būna pamaloninti. O vakare, jei tik yra galimybė, lendu į internetą. Kartais ir draugėms tenka žinutes siųsti - "gelbėkit!"...

Ar keistų klausimų išgirstate?

Klausimai kartojasi, nes dauguma atvažiuoja čia pirmą ir paskutinį kartą. Jei dar kada ir atvažiuos, tai tik pailsėti kur į Neringą. Vienas iš dažnesnių vokiečių klausimų - kaip mes tarpusavy bendraudavome tarybiniais laikais. "Tai mokykloje jūsų neversdavo kalbėti rusiškai?" - stebisi. Jiems keista, kad sovietmečiu mokėmės ir užsienio kalbų.

Pasitaiko ir tokių klausimų - ar žiemą Lietuvoje būna sniego. Kita vertus, gal jis ir logiškas, juk mūsų šalies reklamose dažniausiai naudojami vasariški vaizdai. Įdomiausia, kai pamato pakelėje gandrus ir klausia, ar mes valgome gandrų mėsą, ar ji skani...

O nesiteirauja, kiek kainuoja intymios pramogos?

Būna, pasiteirauja.

Jūs žinote?

Na, ne...

Sako, kad vokiečiai labai taupūs. Ar tikrai?

Jie drausmingi, punktualūs, smalsūs, dievina keliones ir tikrai taupūs. Nepirks bet ko. Šiaip perka knygas, lino audeklus, servetėles, gintarą mėgsta, bet ieško originalių papuošalų. Vokiečiai mėgsta pačiupinėti, patikrinti, ar tikrai gintaras... Beje, vokiečiai labai mėgsta lietuvišką virtuvę. Atvykę kemša cepelinus, daug alaus išgeria. Kartais nuoširdžiai stebiuosi, kaip jų skrandžiai atlaiko...