Išsiskiriam gal tik tuo, kad mūsų santykių pamatas - krikščioniškos vertybės. Apie vaikų auklėjimą Biblijoje randam tik du dalykus: kad vaikų nereikia erzinti (provokuoti, tyčiotis) ir Kristaus pasakymą "Leiskite mažiesiems ateiti pas mane".
Man atrodo, mūsų vaisiams sunokti parengta gera dirva. Aš didžiuojuosi, kad vaikai lanko sekmadieninę krikščionišką mokyklą, ir mes auklėjame juos ne vieni; bendruomenėje turim nemažai gerų šeimos draugų, auginančių ir po septynetą, ir daugiau atžalų, ir patyrusių visokių išbandymų. Tad jų pavyzdžiu ir patarimais galime pasikliauti. Mudu su žmona savęs nelaikome šeimos pedagogikos "šulais". Kai nesuprantu savo vyresniųjų vaikų dėl amžiaus skirtumo, dešimtmečiu jaunesnės žmonos draugės greit su jais randa bendrą kalbą.
Ar iš jaunumės puoselėjot gausios šeimos viziją?
Buvo tas nenustelbiamas vidinis ilgesys turėti stiprią, mylinčią šeimą, tvirtą užnugarį. Atvirai pasakysiu: stebint savo santūrius tėvelius, man kilo troškimas kovoti už tikrus poros santykius, neįkainojamą intymumą, už meilę. Su broliu, žinomu Klaipėdos futbolininku Algimantu Briauniu, mus labiau siejo futbolas.
Jaunas gal vaizduotėje ryškiau piešiau moters kūno grožį, bet kai susitikome su Erika, ji man pasirodė ne tiek graži, kiek patraukė asmenybės žavesiu, buvo labai įdomi. Gyvenimas ją išpuošė, ir šiandie ji labai graži moteris. Susipažinome Rygoje, kur baigiau aukštąją karinę mokyklą, banaliai - šokiuose, ir pasipiršimas bendrabučio prieangyje buvo labiau dalykiškas negu romantiškas. Jai po širdimi jau spurdėjo gyvybė.
Ilgus metus mokytojavote įvairiose uostamiesčio mokyklose. Kokią pravardę turėjote ir ar Jus mylėjo mokiniai?
Mano civilinis išsilavinimas - istorija ir politologija. Studijuodamas Maskvos Biblijos institute, kartu vaikus mokiau istorijos, geografijos ir kūno kultūros. Autoriteto pastarosiose pamokose "pridėjo" ir tai, jog buvau futbolininkas ir gimnastas. Šiaip mano arkliukas - kolektyvinė psichologija, tad klasėje jausdavausi net jaukiau, negu akis į akį su vienu žmogumi. Savo berniukams, Haroldui ir Arvydui, pasakodavau visokias auklėtinių istorijas, ir jiems buvo labai įdomu. O su mokiniais per istorijos pamokas daug kalbėdavomės apie gyvenimą, norėjau, kad jų požiūris į istoriją būtų filosofiškas, kad išmoktų mąstyti, vertinti istorijos įvykius savo galva, ne tik iškaltų datas. Mokiniai mane praminė Jėzumi, nes nešiojau ilgus plaukus ir porą kartų visą mokyklą nusivedžiau pažiūrėt garsiosios roko operos "Jėzus Kristus - superžvaigždė".
Ar judu su žmona planavote susilaukti šešetuko?
Nei ji, nei aš tiek vaikų nesitikėjome, bet priėmėme visus kaip Dievo dovaną, brangenybę. Kas gali būt vertesnio už gyvybę? Jie visi skirtingi, ir tas džiaugsmas jų susilaukus praturtino ir praplėtė pasaulio ir gyvenimo prasmės suvokimo ribas. Dalyvauti žmonai gimdant man buvo leista tik ateinant trečiajam kūdikiui. Žmona net priekaištavo, kad man tai - atrakcija, nes iš tiesų elgiausi nerimtai slopindamas vidinį nerimą ir baimes. O įspūdis nuostabus! Kai gimė pagrandukė Debora (jos vardas Biblijoje reiškia "bitę"), ir žmonai darė cezarį, man buvo leista tik filmuoti iš koridoriaus, bet įamžinau jos pirmąją giesmelę. O Martynai net pats nukirpau virkštelę.
Neretai tėčiai uždirba šeimai duoną, tad grįžę iš darbo namo tenori ramybės. Vaikai jiems tarsi trukdo. Be to, išlikęs mąstymo atavizmas, jog vaikai turi bijoti tėvo.
Taip, yra vyrų, kurie laimės ieško už šeimos ribų, geriausiu atveju - "užkala pinigus", o grįžę namo atsidrebia su alaus bokalu prie televizoriaus. Vaikas jam atneša nebent pažymių knygelę pasirašyt.
Kaipsyk dabar verčiu knygą iš vokiečių kalbos apie tai, už ką buvo atsakingi vyrai 19 amžiaus Europoje. Moterys tuomet prisiimdavo atsakomybę už šeimos vidaus politiką, santykius ir tvarką namuose, ir jautėsi saugios it tvirtovėje, o vyrai buvo atsakingi už šeimos susidūrimą su išoriniu pasauliu. Tėvas turėtų būti paskutinė, lemiamoji instancija.
Mano galva, tėvas turi priimti atsakomybę už vaikų poelgius, ir vaikas turėtų jausti pagarbą, o ne gyvulišką baimę. Reikia papasakoti vaikams, ką pats iškrėtei būdamas jų amžiaus, ir nevaizduot teisuolio, nemeluot, nelipdyt iš savęs didvyrio, kuriam viskas sekėsi.
Aš kasdien klystu, tačiau nemanau, kad prarasiu autoritetą, jeigu pripažinsiu savo klaidas ir paprašysiu vaikų atleidimo. Tai yra brandūs tarpusavio santykiai, paremti tūkstantmete bibline išmintimi. Kuo mažiau reikėtų išlieti vaikams savo skepsio, cinizmo, nusivylimo, auklėti juos ne "pyrago ir botago" principu, bet palaikymo ir skatinimo.
Ar Jūsų žmona, dailininkė, pasišventusi motinystei, įkūnijo savo kūrybinius sumanymus?
ERIKA: Vyras niekada nenusviedė manęs su vaikais "ant likimo bangos": manykitės vieni patys. Jis daug padeda, ir aš labai daug piešiu Biblijos mokykloje ir namie. Gydytojai stebėjosi, kai tėtis, ne mama, kartu su sergančia mergyte gulėjo vaikų ligoninėje; aš tuo metu laukiausi trečiojo vaikelio. Kai išvažiuoju pas gimines, vyras gamina valgį. Tik išleidžia tam kur kas daugiau pinigų... - šypsosi moteris. - Vertinu tai, kad jis kantrus, nepriekabus. Tarkim, nesiskųsdamas išsrebia trijų dienų senumo sriubą...
ANDREJUS: Maždaug prieš šešerius metus mudu išgyvenome krizę. Kai aš mažokai dėmesio skirdavau šeimai, o daugiau - mylimai bendruomenei. Iškylaudavau, būdavo, kokioje išvykoje su jais, o žmona sėdi namie su mažu vaikiuku ir dar nėščia. Tai buvo visų blogiausia, nors, atrodė, šventam reikalui tarnavau. Tai buvo tokia pat nuodėmė kaip tie laikai, kai dar nebuvau tikintis, ir, apleidęs šeimą, lakstydavau su savo futbolo aistruoliais ir linksmindavausi. Kuo daugiau vaikų, tuo didesnė atsakomybė, ir jokios dovanos tėviško rūpesčio neatstos.
Šeimoje kalbate ne tik lietuviškai. Gal mišrus kraujas nulėmė ir muzikinius gabumus?
Genealoginis medis labai įdomus. Mes "pristatome" visą Europą - nuo Škotijos iki Graikijos, - juokiasi Andrejus. - Domėjausi šeimos istorija, ir gali būti, kad mano protėviai - viduramžiais iš Škotijos atkilusi tokia apokaliptinė krikščionių diaspora, įtikėjusi pranašyste, kad Kristus turi vėl pasirodyti Lietuvoje, ties Kėdainiais.
Ir iš tiesų yra Kėdainiuose keletas škotiškos architektūros pastatų, gatvių, pavadintų škotiškais vardais... Tik XX amžiuje iš Braunų tapome Briauniais. Bet tai tik prielaida. Mano mama - ukrainietė, jos tėvas - pusiau graikas. Jos temperamentas, aistra ugningam šokiui tai tarsi patvirtina.
Mano senelis, vaidinęs teatro trupėje, ir tėtis - irgi muzikalūs. Tėtis groja pianinu, akordeonu ir smuiku. Žmonos Erikos gyslomis teka lenkų ir vokiečių kraujas, protėviai taip pat grojo mandolina ir kitais instrumentais, o jos tėvas buvo dailininkas. Ir, žinoma, kiekvienam mažyliui mama dainuodavo lopšinę...
Aš vaikystėje taip pat grojau pianinu, bet kojas laikiau ne ant šio pedalų, bet ant futbolo kamuolio, ir tėčiui manęs pagailo...
Bet paaugliams, ypač berniukams, ilgainiui muzikos pamokos virsta katorga, argi ne taip?
Sūnus išleidome į muzikos mokyklas labai vėlai, jau paauglius. Kažkaip "tempėm gumą", nors pedagogai, pastebėję jų absoliučią klausą, mus ragino leisti juos į muzikos mokyklas. Taigi vaikinai jau suvokė, ko nori, be to, Haroldas ilgus metus lankė lauko tenisą, Arvydas - futbolą ir stalo tenisą. Mano panelės, vos nuo žemės pakilusios, pačios veržiasi muzikuoti, o Laura dar lanko ir meninę gimnastiką.
Jūsų pasiklausius atrodo, kad tėvystė - tai nepakeliamas būties lengvumas...
Tėviška meilė tokia pat pasiaukojanti kaip ir motiniška. Psichoanalitikai įrodinėja, kad dukros labiau linkusios prie tėvo, sūnūs labiau myli mamą. Tikriausiai tai tiesa. Aš auginu keturias mergaites, ir labai jas myliu. Esu matęs: kai tėvas nepakankamai skiria dukrai dėmesio, ji ieško tos meilės kitur ir kartais suranda jos surogatą - pasirenka "ne tą vaikiną". Arba pristinga savigarbos, pasitikėjimo savimi. Nesuradusios tikrosios meilės, tampa nelaimingos.
Meilę žodžiais apibūdinti sunku, bet manau, kad pirmiausia ji yra davimas, atsidavimas. Tai pasiaukojimas šeimai. Aš pats prisimenu, kaip mane tėtis vesdavosi į čiuožyklą ar kiną, ir tai man liko mieliausi gyvenimo įvykiai. Tai, ką atidavei, išsižadėjęs savo laisvalaikio, sugrįžta. Aš nesiekiu užsitarnauti jų geranoriškumo senatvėje - bet suprantu, kad jiems brangūs tie patys dalykai, kaip ir man vaikystėje: tėvo artumas, bičiulystė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą