Apie dėdę Antaną, "Marakaną", A. Kubilių ir dar kai ką

Lietuviai yra lietuviai. Juos nuolat viliojo ir tebevilioja svetimi kraštai, geri uždarbiai - ne tik dabar, bet ir prieš aštuoniasdešimt metų.

1926 metais ieškoti geresnio gyvenimo į Braziliją išvyko Vytauto močiutė. Iš pradžių ji užsidirbusi pinigų galvojo sugrįžti į Lietuvą. Tačiau karšta Pietų Amerikos saulė ir panašaus likimo vyriškis iš Šiaulių pakeitė jos planus. Vytauto močiutė sukūrė naują šeimą, palikdama gimtinėje dvejų metukų sūnų Adolfą. Užaugęs Adolfas neturėjo galimybių nuvykti į Pietų Ameriką pas savo motiną. Jų susitikimas įvyko tik po... penkiasdešimties metų Klaipėdoje. Nesunku įsivaizduoti, koks buvo motinos, kuri į mūsų miestą buvo atvykusi prieš daugiau nei dešimtį metų su antrąja savo atžala Antanu, ir pirmojo sūnaus Adolfo susitikimo scenarijus - džiaugsmo ašaros, prisiminimai...
Tai buvo pirmas ir paskutinis toks likimo išskirtų žmonių - motinos ir sūnaus - pasimatymas.

Apie dėdę Antaną

Antanas gimė 1927 metais Brazilijoje. Tačiau motinos dėka jis gerai kalbėjo lietuviškai, bet dabar šiek tiek primiršo.

Vytauto dėdė didžiausiame Brazilijos mieste San Paule padarė stulbinančią karjerą. Baigęs aukštuosius juridinius mokslus, jis ilgą laiką buvo šio didžiulio pramoninio miesto vyriausiuoju advokatu. Šias aukštas pareigas Antanui "parūpino" jo pirmoji žmona, kuri buvo vieno iš San Paulo valdžios atstovų dukra. Apie Brazilijos lietuvio uždarbį jūs galėsite spėti vėliau, sužinoję visą Antano biografiją.
Jis su pirmąja žmona išsiskyrė, vėliau dar du kartus vedė. Dabar septyniasdešimt penkerių sulaukęs Antanas visiškai rimtai galvoja apie naują santuoką su 28-erių metų Terezina. Beje, lietuviškas šaknis turintis žmogus labai gerai sutaria ir su ankstesnėmis savo žmonomis. Šioje vietoje nereikėtų pamiršti, kad skyrybos Brazilijoje, kaip ir visame pasaulyje, kainuoja nemažus pinigus. Matyt, pas Antaną jų yra išties daug, nes vėl planuoja sukurti naują šeimą.
Antanas šiuo metu yra pensininkas. Jis kas mėnesį, pavertus į mūsų pinigus, gauna daugiau nei 14 000 litų.

Vytauto dėdė turi keturių kambarių butą viename iš San Paulo dangoraižių bei puikiai įrengtą nuosavą namą Rezendėje - už 300 km nuo San Paulo.
Nors Antanas ir gimė ne Lietuvoje, bet jis turi užsibrėžęs tikslą parodyti visoms savo atžaloms bent po kartą šalį, kurioje pasaulį išvydo jo motina. Mūsų šalyje "veiklusis brazilas" jau lankėsi septynis kartus - dusyk sovietmečiu ir penkiskart nepriklausomoje Lietuvoje. Kol kas Lietuvoje dar nebuvo jo jauniausioji dukra. Todėl Antano planuose viena kelionė tikrai yra. Tikėkim, kad ji nebus paskutinė. Beje, ir Vytauto išvyką į Braziliją finansavo Antanas.

"Marakanos" trauka didžiulė

Retas sporto mėgėjas nėra girdėjęs apie didžiausią pasaulio futbolo stadioną "Marakana". Jis prieš rekonstrukciją talpino per 200 tūkstančių žiūrovų. Dabar, sumontavus plastikines kėdes, didžioji planetos sporto arena gali priimti 160 tūkstančių žmonių.

Lankydamasis Rio de Žaneire V. Vilčiauskas negalėjo praleisti progos iš arti pamatyti garsųjį "Marakanos" stadioną, kuriame futbolo dievaitis Pelė įmušė savo 1000-ąjį įvartį. "Marakanoje" yra įamžinti visi svarbiausi Brazilijos futbolininkų pasiekimai, veikia muziejus.
"Marakanos" trauka užsienio turistams yra didžiulė. Už pusantro dolerio galima patekti į vidų ir iš arti pamatyti, kuo yra unikalus pasaulio stadionų lyderis", - sako V. Vilčiauskas.
"Marakanoje" yra saugomi ir pasaulio čempionais tapusių brazilų reliktai - sportiniai bateliai, marškinėliai ir kiti daiktai.
"Pažvelgęs į Garinčos sportinius batelius niekaip negalėjau suprasti, kaip jis, žaisdamas su tokia avalyne, pasaulio čempionu tapo", - įspūdžiais dalinosi V. Vilčiauskas.
Anot Vytauto, jam didelį įspūdį paliko ir aplinka prie "Marakanos". Greta stadiono yra sveikatingumo takai, kuriais nuolat bėgioja arba šiaip mankštinasi nemažai žmonių. Kiekvienas iš jų turi savo distanciją ir programą. Beje, žiedas aplink "Marakaną" ir greta išsidėsčiusias pagalbines patalpas sudaro nei daug, nei mažai - apie tris kilometrus.

Jautė kunigo palaiminimą

V. Vilčiauskas automobiliu keliaudamas po Braziliją sukorė daugiau nei 3000 kilometrų. Ekipažą sudarė trys žmonės: jis, Antanas bei dėdės vienmetis geras draugas kunigas Padras.
"Stebėjausi aš šių dviejų žmonių, kuriems kartu paėmus buvo pusantro šimto metų, ištverme. Vietomis važiavimo sąlygos buvo nelengvos, nakvynės viešbučiuose, bet tie du senukai atrodė žvaliau už mane", - prisimindamas kelionę pasakojo V. Vilčiauskas.
Vytautas sakė, kad bendrakeleivis Lenkijoje šaknų turintis kunigas jį palaimino. Todėl kelionėje po Braziliją ir atgal į namus jam sekėsi.
Automobilį pasikeisdami vairavo Vytauto gidai. Tiesa, sykį prie vairo sėdo ir klaipėdietis. Anot Vytauto, Lietuvoje išduotos teisės Brazilijoje negalioja ir už tokią jo saviveiklą galėjo būti nubaustas bauda iki 500 dolerių.
Pro automobilio langus šmėkščiojo nuostabi ir labai graži Brazilijos gamta - daug žalumos, įvairi augmenija.
"Brazilai išskirtine virtuve nepasižymi: daugiausia valgo jautieną, vištieną, žuvies patiekalus ir daug įvairių vaisių", - sako Vytautas.
Teko klaipėdiečiui paragauti ir braziliškos degtinės bei alaus. "Jų degtinė yra gaminama iš cukrašvendrių ir primena mūsų samanę, o alus yra silpnas", - taip apie svaigiuosius gėrimus kalba Vytautas. Jis prisipažino, kad su emigrantais iš Lietuvos ir Rusijos per viešnagę išlenkė" ne vieną taurelę. Tačiau braziliška degtinė, kurios litras kainuoja apie septynis litus, jam nepatiko. "Apskritai brazilai, matyt, geria mažai, nes per viešnagę nemačiau nė vieno prisigėrusio iki žemės graibymo žmogaus. Net restoranuose", - pasakojo Vytautas. Tiesa, vėliau jis pridūrė, kad po tiltais renkasi vadinamieji "bomžai", o tarp jų pasitaiko visokių.

Brazilijos lietuviai - labai vieningi

Viešėdamas Brazilijoje V. Vilčiauskas pastebėjo ten gyvenančių lietuvių vieningumą, ko negalima pasakyti apie jau seniai Lietuvą užvaldžiusias rietenas.
Prieš keturiasdešimt metų Brazilijoje gyveno apie 40 tūkstančių lietuvių. Tada daugiau mūsų tautiečių gyveno tik Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dabar tikrų lietuvių Brazilijoje liko labai mažai, todėl jie ir vienijasi į įvairias organizacijas, kartu švenčia Velykas, Kalėdas, Vasario 16-ąją - nepriklausomybės dieną ir kitas šventes. Per jas Brazilijos lietuviai kalba ne tik apie savo problemas, bet ir aktyviai diskutuoja apie gyvenimą Lietuvoje. Jie nuo 1948 metų ir iki šiol San Paule leidžia savo savaitraštį "Mūsų Lietuva". Vieną šio savaitraščio numerių parsivežė ir V. Vilčiauskas.
Pavarčius šį savaitraštį, matyti, kad lietuviai Brazilijoje yra labai gerai informuoti apie gyvenimą Lietuvoje. Štai ką antrajame "Mūsų Lietuvos" numeryje apie tarptautinę Lietuvos būklę ir ateitį rašo dr. Darius Furmonavičius (kalba netaisyta):

"... Kaip prezidentas Valdas Adamkus sulaukė Vašingtone aukščiausiųjų Lietuvos pasirengimo ŠAS (NATO) narystei įvertinimų, ir ji buvo pavadinta ŠAS (NATO) šalių kandidačių pirmaujančia, tai tuo pačiu metu įtakinga seimo partija siekia pašalinti puikų kariuomenės vadą, pakritikavusį Los Angeles tebetvirtą komunistinę nomenklatūrą, spaudžiančią smulkųjį verslą, Lietuvos gyventojus bei jų kontroliuojamą spaudą, kurioje negali pasireikšti kitaip mąstantieji, nesutinkantieji su dabartinės vyriausybės vykdoma vidaus politika.
O Lietuvoje vyksta antroji nacionalizacija, leidžianti nuomininkams išsipirkti savininkų namus. Europos vardu priiminėjama konstitucinė pataisa, suteikianti Rusijos, Gudijos ir kitiems ne Europos Sąjungos piliečiams ir asmenims be pilietybės balsuoti ir būti išrinktiems į savivaldybes.
...Lietuva, tai tarsi vežimas, tempiamas į dvi puses - į Vakarus ir į Rytus. Ačiū Dievui, vakarietiškas arklys yra šiek tiek stipresnis, o ir didesnė tautos dalis jo pusėje.
...Lietuvai yra būtina nauja vyriausybė, pajėgi vykdyti euro-atlantinės integracijos uždavinius, spręsti šalies vidaus ekonomikos ir socialines problemas, kovoti su katostrofiškai išaugusiu nusikalstamumu.
...Neslėpsiu, kad galvoju apie naują min. pirmininką Andrių Kubilių ir stiprią centro-dešinės politinių jėgų vyriausybę. Tačiau dar prieš tai vyks prezidento rinkimai. Arba - mūsų prezidentas, arba - jų komunistas. Kiti besiveržiantieji Bobeliai, Paulauskai ir skrajojantys Paksai tėra smulkūs dar vis galingos rusiškos komunistinės rankos stumdomi pėstininkai šioje valstybinėje šachmatų lentoje. Lietuva turi laimėti, nes kito kelio jai nėra." (Citatų pabaiga)

Sugrįžęs į Lietuvą V. Vilčiauskas patikino, kad Brazilijos lietuviai yra konservatoriškų pažiūrų žmonės. Tačiau net ir būdami toli nuo tėvynės jie nėra abejingi jos ateičiai. Lietuvos lietuviams iš "brazilų" reikėtų daug ko pasimokyti - ne tik futbolą žaisti.