- Ne tik šioji, bet ir visos paskutiniosios savaitės man labai įdomios. O gi tuo, kad dirbu abiejose uostamiesčio teatrų scenose. Baleto spektaklyje iš pradžių vaidinau pagal Dolskio muziką. O dabar šoku ir Čaplino partiją. Tai - sunku, atsakinga ir įdomu. Dramos teatre, be šokių kūrimo ir darbo su artistais, manęs laukė dar ir siurprizas. Sukūrus šokius "Coliukėje", man pasiūlė vaidinti pasakos veikėjus - elfą, princą... Reikėjo drąsos išeiti į sceną kartu su patyrusiais teatro aktoriais Nijole Sabulyte, Rimu Pelakausku. Beje, mokyti aktorius šokti buvo ne mažiau įdomu, nei tapti "Coliukės" artistu. Šokiuose aš jiems padėjau, o vaidinti pasakoje man padėjo visi "Coliukės" veikėjai.
- Kas lėmė pasirinkti kelią į sceną?
- Visa tai atsitiko neplanuotai. Baigę vidurinę mokyklą, atvažiavome atšvęsti į Palangą. Čia kažką nugirdau apie Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Jau buvau skaitęs ir apie Sportinių šokių katedrą. Iki tol mane traukė su sportu susiję dalykai. Žaidžiau futbolo komandoje. Po to lankiau ir sportinių šokių kolektyvą. Tačiau nežinojau, kur patrauksiu baigęs mokyklą. Gal ta išvyka į Palangos pajūrį ir lėmė pasirinkti studijas prie jūros. Ir taip pirmą kartą atsidūriau Klaipėdoje, susiradau universiteto Menų fakultetą ir palikau dokumentus Sportinių šokių katedroje. Bijojau grįžti į namus, į Ukmergę, nes nežinojau, kaip tėvai reaguos į mano pasirinkimą. Pirma nuvažiavau pas brolį į Vilnių, o po to išvažiavau į Ukmergę. Žinia buvo priimta ramiai, tik tėvukai jaudinosi dėl to, kad būsiu toli nuo gimtojo miestelio.
- Ar šeimoje buvo artistų?
- Ne. Tik mamos iniciatyva mokykliniais metais lankiau sportinių šokių kolektyvą, tad gal ir mano pasirinkimas nebuvo toks nesuprantamas. Mama yra baigusi teisės studijas. Tėvukui tinka posakis - auksinių rankų meistras. Mūsų šeima ilgai statėsi namą. Tuomet tėvukas, būdamas Sankt Peterburge, vienoje iš lankytinų rūmų salių pamatė mozaikinį parketą. Grįžęs jis sukūrė tokias grindis visame name. Taigi aš galiu sakyti, jog išaugau ant medinio parketo. Tai - nuostabus dalykas. Svajoju, jog kada nors mano bute taip pat bus tėčio sukurtas mozaikinis parketas. Džiaugiuosi, kad turiu ne tik puikius tėvus, bet ir šaunų brolį Laimoną. Netrukus būsiu dėdė. Nors brolis keleriais metais vyresnis, bet neseniai pradėjo studijuoti Kauno technikos universitete.
- O kodėl likote Klaipėdoje?
- Pripratau prie vėjų ir romantiško pajūrio. Man Klaipėda - miestas "su kraštu". Tai - vieta, kur gali sustoti. Pirmame kurse su draugais iš Kauno eidavome prie jūros žiemą net spiginant penkiolikai laipsnių šalčio. Dabar važiuoju prie jūros su dviračiu, kurį pernai nusipirkau. Taip pat man patinka dirbti delfinariume. Padėdavau kurti šokius. Visuomet delfinai padaro neišdildomą įspūdį savo prieraišumu, krykštavimu bei geranoriškumu. Tai - gyvūnai, teikiantys optimizmo, energijos ir gerumo. Man malonu, kad pernai vasarą buvo atvažiavę tėvukai. Jie taip pat pasisėmė gražių įspūdžių. Lankėmės Nidoje. Mes, aukštaičiai, turėdami Labanoro girią, žavimės pajūriu.
- Kas paskatino ateiti į Muzikinį teatrą?
- Po studijų turėjau dirbti sportinių šokių treneriu, tačiau jų mieste yra gal ir per daug. Pradėjau šokti su "Sati" gupe. Per televiziją mane pamatė choreografas Jurijus Smoriginas. Jis paskambino Muzikinio teatro režisieriui Kaubriui ir pasiūlė mano kandidatūrą. Tuomet neturėjau jokio supratimo apie baletą, net nepatiko baleto šokėjai. Man patinka modernus šokis. Esu šokęs Andželikos Cholinos trupėje. Taigi atėjus į Muzikinį teatrą teko kelti kvalifikaciją.
- Kas padeda gerai jaustis scenoje?
- Energija, kurios turiu daug, ir pasitikėjimas. Visur reikia optimizmo. Jo irgi turiu. O didelis pasitikėjimas savimi padeda atsikratyti jaudulio, kuris užplūsta išeinant į sceną su nauju šokiu ar vaidmeniu.
- Ar buvo scenoje spektaklių - nepaprastų, kuo nors išsiskiriančių iš kitų, net iš premjerų?
- Prie savos scenos pripratau. Tačiau neišdildomą įspūdį paliko Lietuvos nacionalinės operos ir baleto teatro scena. Joje teko šokti smagiuose spektakliuose "Bolero" ir "Artisto gyvenimas". Tai - Jurijaus Smorigino pastatymai. Man gaila, kad šių spektaklių nebėra repertuare. Beje, šokdamas Vilniuje, suklydau. Tai išgyvenimas, kuris padeda tapti stipresniu. Yra buvusi neįprasta situacija ir mūsų teatre. Režisierius Ramūnas Kaubrys paprašė per baleto spektaklį paskaityti tekstus, kurie skirti Onytei, skambant Dolskio muzikai. Buvo įdomu, nors ir neįprasta. Na, ir daug įspūdžių patyriau statant "Coliukės" spektaklį Dramos teatre.
- Scenoje turbūt neįmanoma kuo nors nesusižavėti...
- Galbūt, bet aš į sceną atėjau jau susižavėjęs. Draugė yra baigusi dizaino magistrantūrą. Mudu susipažinome pirmo kurso pabaigoje. Ji - klaipėdietė. Man smagu, kad mūsų skoniai panašūs muzikos, aprangos stiliaus ir kitose srityse. Gera, jog tai yra rimta draugystė.
- Kuo įdomus jūsų laisvalaikis, leidžiantis atgauti jėgas?
- Praėjusį rugsėjį su draugo mašina buvome išvažiavę į Olandiją. Važinėjome po Europą. Kelionės įkvepia. Tačiau man atrodo, kad pusė Lietuvos žmonių nėra matę savo krašto puikių vietų, gamtos. Nėra nieko nuostabesnio, kai girioje randi ežerą, o viduryje jo auga medžiai. Žaviuosi kaimo turizmu. Šalia Ignalinos smagu išsinuomoti trobą, baidares. Daug smagumo teikia važinėjimas dviračiu.
- Dėkoju už pokalbį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą