Manau, tiksliausias būtų poeto, dramaturgo Rolando Rastausko pasakymas: "Benas visada buvo KITAS". Kai kovo 8-ąją dieną, netradicinio pasirodymo metu B. Šarka apdegė pusę kūno, ir po kiek laiko į Dailės parodų rūmus jo bičiuliai susirinko į palaikymo ir paramos renginį, pavadintą Vilties švente, Rolandas patikino manąs, jog Benas iš klinikos grįš toks pat.
"Benas yra milžinas dėl to, kad pasirinko kitokį gyvenimo būdą teatre, jis yra ašaka kai kurių gerklėse, nes menas pasidarė perdėm saugus. Ir didžioji jo dalis gimsta po Nebūtinybės ženklu. Apie Beną to negalima pasakyti, jis yra be galo sąžiningas, nuoširdus, kibirkščiuojantis. Jo dvasia nesudega. Jis yra vienas. Tai jo tragedija ir išskirtinumas. Nepanašumo į kitus stigma."
Tad koks Benas sugrįžo? Gali sakyti, kad jo veidas liko nesudarkytas liepsnos, greičiau išgrynintas tos, vidinės šviesos. Užklupome jį namuose su penkiamečiu sūneliu Ąžuolu žaidžiančius indėnus.
"Jūs atėjote iš civilizuoto pasaulio, todėl vaikas nekalba. Jis ką tik grįžo iš karate stovyklos laukinėje gamtoje". Vėliau, geriant arbatą, Benas pajuokavo: "Indėnai arba prasigeria, arba gyvena atsiskyrę rezervatuose". O koks laukinis dalinsis su pašaliečiu medžioklės ir savo amato paslaptimis? Šiuo metu Šarka mintija apie projektą Klaipėdos dramos teatre - Šekspyro "Karalių Lyrą". Paskutinioji, arba pirmoji Beno kūrybos akcija, sugrįžus į šį pasaulį, buvo per Jūros šventę vykusiame tarptautinio modernaus meno festivalyje SEAS pastatytas Ženklas.
Apie žuvų kryžių
"Šiaurės Atėnuose" meno kritikai apie Beno Šarkos kūrinį - Nukryžiuotąjį, padarytą iš negyvų žuvų, rašė kaip apie Beno santykį su Juo ir Jo mitu. Esą tai įžūlus iššūkis, neturintis precedento, esą Serrano "Kristus šlapime" - niekis, palyginti su Šarkos instaliacija "Žuvusieji". Jei smirda iš žuvų suręstas, kirų kapojamas ir judinamas Kristus, tai dvokianti ir krikščionybė?
Benas juokiasi: "SEAS festivalis buvo atsvara šventės balaganui. Kol neatvažiuoja užsieniečiai ir nepasipila dideli rėmėjų pinigai, mieste apskritai nieko nevyksta. Ką už didelius pinigus padarė šventėje kai kurie kolektyvai, tiesiog gėda, banalu. Man skyrė 400 litų. Visą dieną kasiau duobę tam kryžiui, sunkus fizinis darbas. Žuvys, beje, buvo šviežutėlės, daugybę jų ištampė katės. Tai susiję su požiūriu į tikėjimą. Bet kodėl visi mato tik formą? Dėl atnašavimo Dievui būdų, kovoja islamo ir krikščioniškasis pasaulis, kultūros, o juk JIS yra vienas. Gamta visą laiką laimi prieš meną, taip atsitiko ir šį kartą".
Pokalbis nukrypo į tai, jog tik kalbame esą atviri pasauliui, sulindę į tautiškumą it sraigės į kiautą. Bijome, kad mus užplūs kinai, svarstome, kaip nuo jų užsidaryti. Benas sutinka su britų sociologų prognozėmis, jog XXI amžiuje išties plūstels Azijos šalių kultūra, kuri nublokš, užgoš vakarietiškąją. Ir Venecijos bienalės pasirodys menkavertės, visa, ką vakariečiai daro taip "susireikšminę".
Iš klausos
"Tu klausi apie Gliukų teatrą: jo nėra ir niekada nebuvo. Bet personažai - realūs. Anais laikais Klaipėdoje nebuvo kavinių, tik bufetai ir restoranai. Natūraliai viskas išėjo. Teatrabaris - ta virsmo vieta, terpė, kuri savaime pritvinko talentų, idėjų, geriant kavą, dalijantis kapeikomis. Kokie dar yra tikri ritualai: laidotuvės, kur visi savi susirenka, ir bendras stalas. Kažkiek sau duonai užsidirbdavom, kiekvienas darė savo: aš tapiau, Danielius Rusys tapė, Vilius Ančeris grojo, Aleksas Mažonas - su savo pantomima... Visi buvo savaip unikalūs toj terpėj ir vieni kitus kažkiek veikė. Nieko keista, kad jaunystės laikais, kai visa susiję su entuziazmu, atsirado tie sceniniai dalykai. Mes negalvojome, kad apie tai kalbės, analizuos. Elementariai gyvenome savo gyvenimą. Kodėl tu rašei, o ne klojai asfaltą karštą dieną kaip kita tarybinė moteris? Buvai šiek tiek laisvesnė", - sako Benas.
Beje, prisipažino visą gyvenimą ir pats rašąs esė. Ir tai yra išbandymas. Meno dėsnių gali mokytis, gali jausti, pagaliau tai - daugiau negu amatas. Yra įgimtas intelektas, ir yra "dirbtinai" įgytas. Kaip ir nekaltybė, tikėjimas arba šventumas. Publikos visada yra tiek, kiek reikia. Verčiau daryti kažką siauram sluoksniui, nei rengti masinius realybės šou, apgaule išmelžti pinigus. Apsikarsčiusios blizgučiais, įgrūdusios savo tuštumą į čežančius pašvaitus estrados beždžionėlės vaizduojasi esančios žvaigždės. Be šito joms nieko neduota. Kvaišalai ir seksas tokiems žmonėms vienintelė sritis, kur jie gali laisvai save išreikšti, atgauti žmogišką individualumą.
Savo trupės žmones, jų savaiminį buvimą teatre ir neprisirišimą prie jokios struktūros ar pedagoginės krypties jis lygina su bičiulio poeto Gintaro Grajausko esė "Iš klausos". Poetas ir muzikantas Gintaras rašo, jog netikėta ir nenuspėjama Amerikos juodaodžių bliuzo atlikėjų būsena, vadinama "draivu", neateina iš karto, tik prasidėjus improvizacijai. Tai šiek tiek panašu į žvejybą: draivas gali prasidėti improvizacijos viduryje, pabaigoje arba neprasidėti visai. Didieji džiazo meistrai ir buvo didūs savo sugebėjimu jį greičiau pagauti ir išlaikyti. Užplūdus draivui, dingsta laiko ir erdvės pajauta, nebežinai, kas esi. Atsiranda kvaitulys ir kitas suvokimas, viskas atgauna savo tikrąsias prasmes ir ryšius. Viskas savaiminga.
"Draivas - įspūdis, neturintis lygių. Paprastam mirtingajam vieno draivo seanso turėtų užtekti visam gyvenimui. Kitas akcentas: už tai tenka sumokėti. Po tokio "grojimo be pastangų: būni išsunktas, tuščias ir suniokotas. Sunku net ir fiziškai, bet visų sunkiausia - susitaikyti su faktu, jog ir vėl nieko nebežinai. Tačiau lieka įdagas atmintyje, to superžinojimo prisiminimas."
Benas niekada negrojo "iš natų", išbandė gyvenime viską, kaip ir jo mėgstamas rašytojas Henris Mileris. Kaip ir visi atskalūnai. Jis sako, kad sovietmečiu, kai gyveno Gliuknamy ar "Prieplaukoje", teatražmogiams nereikėjo mokėti jokių mokesčių, net nebuvę bilietų į spektaklį: žiūrovas davė, kiek galėjo. Kartais koks menui prijaučiantis verslininkas ar suteneris surengdavo puotą spektaklio metu. Kai kuriems Beno draugams liko tik aguonos ir žolytė. Kiti tebeauga; Benas skaitė apie krepšininką, kuris, jau seniai pasiekęs brandą, tebesistiebia aukštyn kūnu. "Tai dabar, laukinio kapitalizmo laikais, gyvename kaip sušiktame socializme", - apmaudauja Benas, su savo trupe sutelpąs Žvejų kultūros rūmuose, kur turi tokį "tarsi kambarį".
"Prisirišimas prie pastogės yra saugiau, garantuoja pragyvenimą. Bet gyvenimo teatre veiksmas nesustoja. Apie rožę absoliučiai viską gali parašyt mokslininkas, bet ir tas, kuris apie ją nieko nežino. Kaip sėdėdamas kalėjime žmogus gali įtaigiai ir įtikinamai parašyti apie šalis, kuriose nebuvo", - samprotauja Benas. Pasak jo, dabar kritikai svaičioja, jog Šekspyras buvo moteris ar išsigimėlis. Gi jo pjesės kaip gyveno, taip gyvos. Darbai yra viskas, ką jis apie save pasakė.
Hieroglifai ugnyje
Klausiu režisierių: "Mirties nebijai, pasakojai matęs daug jos veidų. Pats atradai savo numirusį senelį, dalelę tavęs paties. Mėginai gerti vyną ir švęsti gyvenimą - šventę, kuri visada su tavimi. Ar tu ko nors bijai, Benai?
"Aš tikiu lemtimi. Kokia? Jeigu viską iš anksto žinai, tai nieko ir nebus. Man visą gyvenimą nesinorėjo "mirti". Neprisirišu prie jokios formos, išbandai viską, eini tuo keliu. Bijau sumarazmėti. Kaip mačiau filme gobšą žmogų, bejėgį sėdintį invalido kėdėj. Kodėl rizikuoju? Ne iš durnystės. Ar Paulionis plaukė per Atlantą, kad mums suvaidintų spektaklį? Ar Sabonis kaltas, kad jo kojas nuolat operuoja? Tai gamtos kuriozai. Tas pats su mirtimi. Ar "Krantų" redaktorius A. Daunys, užsikabinęs už oro baliono, ir žuvęs, norėjo papokštauti? Kodėl azartiškai stebime boksininkų žaidimą, galvos daužymą, jų pergalės siekį? Mes - artistai, taigi prieš nieką nesiekiam laimėti. Čia tik atsitiktinumas, kad apdegiau, tik spektaklio elementas. Ne žaidimas su ugnimi; man svarbu buvo, kad tik niekas nenukentėtų. Tokia mano kalba. Tokią pat gamta turi: ji tyli, tyli, paskui uraganas - iškart tūkstančiai žūva, milijonai lieka be namų ir šviesos. Ir tai kartas nuo karto kartojasi, tie tragiški kuriozai. Bet tie žmonės vis tiek rizikuoja, jie ten gyvena."
Nors Benas su skepsiu sako, jog melas - pasaulio tvarkos principas, jis bent stengiasi nemeluoti. Todėl kalbėjo tiek mažai, vis pamesdavome pokalbio giją, o man išeinant, tarstelėjo, jog pokalbis tik prasideda. Kad ir šis haiku: "Anglyse liko/ Raudonų hieroglifų./ Degė bambukas". Dvasia nesudega.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą