Violeta išsiprašiau šeimininko neva paskambinti ir išėjusi į bėgo taip, kaip dar niekad nėra bėgusi. Iš degalinės, kur pusvalandį šaltyje prastypsojo pusnuogė, paskambino ją šiame miestelyje pasitikusiai moteriai ir pagrasino policija. Ji maldavo ir tikino, kad įvyko klaida. Pažadėjo, kad tuoj atsiųs mašiną.
Violeta ilgai važiavo iki kito baro, ten ją nuvedė į kambariuką, davė sudedamąją lovelę. Šeimininko Ali viešbutyje su baru tuo metu musulmonai šventė ramadaną. Visą tą laiką moteris ruošė arbatą, plovė indus, langus ir salę. Niekas jos nelietė. Kas vakarą gaudavo 25 eurus. Šeimininkas atrodė geras žmogus, negėrė, nupirko man vokiečių kalbos žodyną, leido žiūrėti rusiškas televizijos laidas.
"Tądien, kai pasibaigė ramadanas, antrą valandą nakties Ali pasibeldė į mano kambarį, esą, nori pasikalbėti. Kai pradėjo prie manęs lįsti, susimušėm. Jis buvo kresnas, didžiapilvis. Išgrūdau jį lauk, grasindama, kad užmušiu. Po kurio laiko Ali suokė: "Išeik, susitaikysim, prisiekiu, tai nebepasikartos". Pasiūlė prie baro bokalą alaus su ledukais, pasakojo apie sunkų vienišą gyvenimą..."
Po šio "susitaikymo" Violeta vienuolika parų išgulėjo be sąmonės. Kai atsipeikėjo, ją labai troškino ir visą kūną vėrė skausmas. Visą tą laiką moterį iškreiptais būdais žagino ir mušė daugybė vyrų. Kai jie pavargdavo, imdavo šlykščiai tyčiotis, šlapinosi Violetai ant veido.
"Taip tyčiojamasi turbūt tik koncentracijos stovyklose, kai sumaitojami paskutiniai tavo žmoniškumo likučiai", - pratarė Violeta.
Kai atsibodo viešnamio klientams, ją įsodino į automobilį ir išmetė lyg katę autostradoje. "Mane turėjo sutraiškyti mašinos, bet esu laimės kūdikis. Vienuolė sustabdė savo automobilį ir mane paėmė."
Violetą nugabeno į ligoninę, gydė, atliko tyrimus, ar neužsikrėtė ŽIV, o iš ten ją įkurdino vienuolių prižiūrimuose namuose stresą patyrusioms moterims. Čia ji sutiko moterų iš Lotynų Amerikos, kurdžių ir rusių. Violetą apklausė policijoje, ten iš nuotraukų ji atpažino savo skriaudėjus. Norėta iškelti jiems baudžiamąją bylą, tačiau moteris suprato, kad proceso neištvers. Vienuolės sumokėjo už Violetos kelionę namo ir dar įdavė tūkstantį eurų gyvenimo pradžiai.
Namų sienos negydė
Grįžusi Violeta keletą parų išmiegojo apsikabinusi savo verkiančią mamą, kuri viską suprato. Kai iš jūros grįžo tėvas, kuriam Violeta nedrįso papasakoti savo potyrių, nes jis buvo uždraudęs jai vykti į užsienį, grįžo į savo butą. "Užsitraukiau žaliuzes ir pradėjau gyvuliškai gerti. Per tas aštuoniolika parų, kol vyko vienišės orgijos, ne kartą bandžiau pasikarti. Pasidarė niekas nebesvarbu, net septynerių metų dukra, palikta anytai. Kokia iš manęs motina? Vis iš naujo, su smulkiausiomis detalėmis išgyvenau Vokietijoje patirtą katastrofą."
Giminės jai siūlė gydytis psichiatrijos ligoninėje. Violeta ten jau buvo, kai sutuoktinis sudaužė jai galvą į radiatorių, ir nebenorėjo būti bejausmė mėsa, prileista vaistų. Netrukus nuo insulto mirė Violetos mama.
Viena psichologė, pas kurią Violetą nutempė giminaitė, patarė pagyventi Socialinės ir psichologinės pagalbos centre. Apie pagalbą, kurios ten susilaukė, Violeta pasakojo ištisas dvi valandas.
Parodyk, kad gali
Centro vadovė Dalia Puidokienė Violeta rūpinosi kaip savo dukra. Vedė į mišias, į teatrą, slaugė. Sugrąžino jai savigarbos, motinystės jausmą, net įkalbėjo įstoti į aukštąją mokyklą.
"Atrodytų, saugiausia vieta - namai, bet būna atvirkščiai, - atsidūsta Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė. - Pas mus psichologiškai ir fiziškai suluošintos moterys nurimsta, atsigauna, o paskui galvojame, ką daryti toliau. Kai išeina iš centro, ryšys nenutrūksta. Mes giname jų teises, atstovaujame, liudijame teismuose, lydime pas specialistus, bendradarbiaujame su darbo birža.
Svarbiausia, kad moterys pas mus pasijustų stiprios, nebebijotų. Juk ateina tos, kurioms kiekvienas iš už kampo išniręs vyras atrodo žudikas. Dokumentų tvarkymas, skyrybų ar iškeltos baudžiamosios bylos procesas užtrunka, bet moterys nebesijaučia vienos, kai varsto įvairių institucijų duris.
Centro darbuotojos turi būti baigusios psichologijos ar socialinius mokslus, nes būtų beviltiška, jeigu savanorės verktų kartu su klientėmis", - sako Dalia Puidokienė.
Prostitucija tapo viena iš priklausomybių - kaip narkomanija, ir pakeisti gyvenimo būdą nėra lengva. Merginos išgyvena pakilimus ir atkryčius. Centro darbuotojos susiduria ir su piktnaudžiavimu jų pasitikėjimu, bet sako, kad negalima jų kaltinti dėl to, jog tapo būtent tokios.
"Violeta, su kuria kalbėjotės, atsisakė psichiatro pagalbos, nors buvo siaubiama depresijos ir suicidinių minčių. Mes ją palaikėme. Negalvojome, kad vienintelis kelias jai - psichiatrijos ligoninė. Kas iš to, jeigu pripumpuosime ją vaistų? Juk ji nori susigrąžinti apribotas vaiko globos teises. Pasitelkusios psichoterapeutę, padėjome jai atsikratyti priklausomybių. Jau metus ji nebevartoja kvaišalų. Įsitraukė į Dvasinės pagalbos jaunimui centro ir "Caritas" veiklą. Kabinasi į gyvenimą taip, kad net išlaikė egzaminus į aukštąją mokyklą. Tiesa, neturi pinigų užsimokėti už studijas, tačiau turi realių planų. Aš iš tiesų su ja elgiausi kaip su savo dukra. Tačiau pas mus patekusios moterys privalo ir pačios prisiimt atsakomybę, nelaukti, kad kas nors visą laiką vestų už rankos per gyvenimą. Mes įtikiname: parodyk, ką gali, jei tu pati nieko nedarysi, aš tau irgi nepadėsiu."
Violetos šeima nebuvo asociali, mama - pedagogė, tėtis - jūreivis. Tačiau, pasak p. Dalios, dažna jūreivių šeima būna problemiška, nes visa atsakomybė užkraunama motinai. Vaikai išmoksta manipuliacijų, ypač jeigu jaučiasi atstumti. Beje, Violetos tėvas, patyręs, jog dukters net jos svetimi "nenurašė", su ja susitaikė.
"Violetos krizės preliudas buvo jos vedybinis gyvenimas. Pirmąkart psichiatrijos ligoninėje atsidūrė taip sumušta, kad jai prasidėjo epilepsijos priepuoliai", - sakė socialinė darbuotoja.
Prostitucija - irgi narkotikas
Violetos likimo draugės, pasirinkusios prostituciją pačios, dauguma buvo patyrusios seksualinę prievartą šeimoje, incestą. Įgijusios aukos sindromą, jos elgiasi kaip marionetės, nesuvokia problemos mąsto nei pasekmių. Jos nebeturi valios ištrūkti. Kai pažeidžiama psichika, net nebenori priimti pagalbos.
Visuomenė tokias merginas atstumia, jas priima tik tokios pačios. Kai kurios apsigyvena pas mus, bet mūsų "realybės šou" reikia laikytis taisyklių. Taikome darbo terapiją, neleidžiama it užspeistam žvėreliui tik sukti ratus, rūkyti ir drybsoti lovoje. Buvusios sekso bitutės net prižiūri pas mus laikinai gyvenančių moterų vaikus. Žinoma, kapsto save, analizuoja priežastis. Štai pernai mums talkino profesorė psichoterapeutė iš Čikagos.
Ateityje centre turėtų visą parą budėti gydytoja. Sykį čia prisiglaudusi moteris vos nenumirė sumušta vyro...
Taigi apie Klaipėdos socialinės - psichologinės pagalbos centrą dar ne kartą pasakosime. Gali būti, jog savo istoriją mums patikėjusi Violeta, baigusi mokslus, sugrįš čia kaip profesionali psichologė ar socialinė darbuotoja.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą