Edita: Kaip tik tuo metu aš ieškojau darbo ir užsukau į radijo stotį "Bumsas". Žinojau, kad yra ruošiamos laidos ir norėjau išbandyti savo jėgas. Su tuometine radijo stoties darbuotoja Nemira Tarkumiene ilgai diskutavome, aš jai pateikiau įvairiausių savo sumanymų. Ji išklausė, daug kam pritarė, bet pasiteiravo, gal moku žemaitiškai. Pasakiau, kad moku, bet mintyse galvojau, kad jau žemaitiškai tikrai nekalbėsiu. Bet mane prikalbėjo pabandyti vesti tokią laidą drauge su tokiu vaikinuku. Mudu pabandėme, tačiau vyrukas laidos redaktorei nepatiko ir tada man pristatė Rimantą.
Rimantas: Kuo ilgiau gyvenu, tuo vis dažniau įsitikinu, kad kartais užtenka atsidurti tam tikroje vietoje, tam tikru laiku, ir tam tikri įvykiai tarsi susiklosto savaime. Per vieną renginį susitikau su Nemira Trakumiene ir ji papasakojo apie būsimos laidos projektą.
Iš tiesų klausydamas laidos stebiesi jūsų puikiu žemaitišku dialektu, nors abu puikiai kalbate literatūriškai...
Edita: Gal ir keistai nuskambės, bet aš iki šiol mąstau žemaitiškai, nors su aplinkiniais kalbu literatūriškai. Kai studijavau režisūrą Klaipėdos universitete, yra buvę visokių kuriozų. Su kambario draugėmis visada kalbėdavau taisyklingai. Kartą visos išsiruošėme į "Telekomą" skambinti tėvams. Vienoje būdelėje stovi mano geriausia draugė, šalia - aš. Paskui ji man sako: "Edita, tu tokia stilinga, simpatinga mergina, bet, atleisk, kai išgirdau tave sakant: nu, labs, mama, čia Edita skombin"... Jeigu atvirai, tikrai būdavo nesmagu kam nors iš draugų šalia esant kalbėti žemaitiškai. Bet dabar tai aš net džiaugiuosi, kad sugebėjau išsaugoti tą tarmę.
Rimantas: Buvo toks metas, kai iš tiesų į tarmiškai kalbantį žmogų žiūrėdavome su pašaipa. O juo labiau į žemaitį. Tačiau laikui bėgant toks požiūris nyko. Juk į tą pačią Klaipėdą yra suvažiavę tiek daug žmonių, kurių šeimose kalba tikrąja žemaičių tarme, ir nėra ko gėdytis savo prigimties. Jeigu grįžęs pas tėvus pabandyčiau išsidirbinėti ir su jais kalbėti literatūriškai, tai turbūt gaučiau per kaktą su samčiu. Atsimenu, važiuodavau iš studijų namo, tai artėjant Plungei lyg koks saugiklis galvoje persijungdavo: pradėdavau mąstyti, kaip Edita sako, ir kalbėti žemaitiškai.
Ar atsimenate savo pirmąją laidą?
Rimantas: Kaip neatsiminsi. Buvo dvasinis pakilimas, bet jaudulys neėmė, nes pirmosios laidos buvo iš anksto įrašinėjamos. Bet kai po pusės metų pradėjome vesti laidas gyvai, o tada tai prisigaminome adrenalino!
Edita: Iš anksto ruošiamos laidos praranda visą žavesį. O kai esi tiesioginiame eteryje, tai improvizuoji, ginčijiesi, bandai suintriguoti klausytoją.
Kaip išsirutuliojo pati laidos idėja?
Rimantas: Laidos redaktorės sumanymas buvo "Sveiks iš ryto, gaspadoriau" skirti žemdirbiams ir ūkininkams, dar aiškiau sakant, turgaus žmonėms. Bet mudu su Edita vis daugiau įpindavome savų rubrikų, ir palaipsniui ūkininkiškumas iš laidos visai dingo.
Kokia jūsų laidos populiarumo paslaptis?
Rimantas: Penkeri metai - tikrai daug. O dar nesiruošiame ginklų sudėti. Manome, kad laida dar gyvuos. Paslaptis paprasta: neleidžiame sau tuščiai šnekėti. Kas kartą stengiamės tobulinti formą ir turinį. Mūsų laidoje nėra kalbama apie smurtą, kitas neigiamas gyvenimo puses. Gal tai ir yra tas tyro oro gurkšnis, kurio šiandien labai reikia klausytojams. Taip mano ir į radiją skambinantys žmonės. Mieste gyvena daug žemaičių, jau seniai neturinčių progos pakalbėti šia tarme. Jie sako, kad įsijungę laidą "Sveiks iš ryto, gaspadoriau" jaučiasi kaip pas mamą prie krosnies.
Edita: Norėčiau pasakyti, kad mūsų klausosi ne tik žemaičiai. Auditorija labai įvairi: nuo moksleivio iki profesoriaus, garsaus verslininko. Kartais labai nustembi, kai koks aukštas pareigūnas pasako, jog mielai klausosi mūsų laidos. Daug kam patinka mūsų humoras, šmaikštumas, mūsų ginčai. Laidoje aš esu pagadinta žemaitė miesčionė, o Rimantas - tikras žemaitis, tai mudu ir galandame į vienas kitą ietis. Ir dar - kimba vienas kitam į atlapus vyriškasis ir moteriškasis pradas.
Kiekvieną šeštadienį tris valandas vedate laidą. Ar per penkerius metus šis užsiėmimas netapo rutina?
Edita: Jeigu taip mąstytume, šiandien tikrai nekalbėtume apie prabėgusius penkerius metus. Žinome, kad tris valandas turime vaidinti. Juk klausytojui visai nesvarbu, ar tu blogos nuotaikos, ar turi asmeninių problemų, ar tau galvą skauda. Atsisėdęs prie mikrofono, visa tai užmiršti.
Rimantas: Jau ko ko, bet kritiškumo laidai ir vienas kitam tai mums su kolege tikrai užtenka. Jeigu kas nepatiko, nevyniojame į vatą, o sakome atvirai. Po laidos esame visiškai išsisunkę, jau iki vakaro norisi ramybės ir tylos. Jautiesi kaip suvaidinęs gerą spektaklį.
Kaip suprantu, penktadienio vakarais esate pamiršę pobūvius, linksmybes. Ar artimieji susitaikė su tokia savaitgalio tvarka?
Edita: Iš tiesų trūksta savaitgalio. Juk labai dažnai draugų gimtadieniai, vakarėliai būna penktadienio vakarais. Visi linksminasi, ūžia, o aš negaliu.
Rimantas: Žinoma, savaitgalio grafikus reikėjo keisti. Mums poilsis prasideda tik šeštadienio vakarą. Mano šeimos nariai yra tikri laidos fanai, griežti kritikai. Pasako, kad ši laida buvo per silpna ar buvome vienas kitam su Edita per kandūs. Pataria neperžengti vaidinimo ribos, nes klausytojas tai gali priimti kaip asmeninių konfliktų aiškinimąsi.
Kaip vyksta jūsų dialogas laidoje: vienas kitam duodate ženklus rankomis, galvos linksėjimu?..
Edita: Kai kalbu visada žiūriu išpūtusi akis į Rimantą. Būna, kad per tą žiūrėjimą net pamirštu paskutinius sakinius ištarti. Tačiau Rimantas nesutrinka, o sako tiesiai į eterį: "ko čia žiūri veizolus išpūtusi?"
Rimantas: Sekame vienas kito menkiausią judesį. Juk daugiau nieko studijoje nėra: vaidiname patys sau.
Kiek kartų per laidos gyvavimo laiką vienas kitam svaidėte pykčio žiežirbas?
Edita: Nė karto. Rimantas yra buvęs mano dėstytojas, jis vyresnis žmogus, tai aš nedrįstu akių kabinti. Jeigu pasako "negerai", reiškia - negerai. Gerbiu jo nuomonę.
Rimantas: Na va, dar pasakys, kad senas, negali manęs nervinti. Jeigu rimtai, tai mes abu atsakingai žiūrime į laidą ir tikrai nėra buvę, kad ateitume nepasiruošę ir visokiais tauškalais bandytume prastumti laiką. Žodžių trydos nebuvo ir nebus. O ir laidos rėmėjai sakytų "ačiū, broleliai, gal pasiieškosime kitų".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą