Eglė Jackaitė: "Sakyti komplimentus sau yra dieviška"

Eglė Jackaitė: "Sakyti komplimentus sau yra dieviška"

Eglė Jackaitė dvi savaites gyveno Bangaloro "Gyvenimo meno" centre, ašrame; įspūdingos architektūros meditacijų salėje vyko kvėpavimo praktikos, įvairūs užsiėmimai, padedantys atsikratyti streso, prisiminti savo prigimtį ir plėtoti kūno bei psichines galimybes. Bet tai netrukdė jai pasižvalgyti po šalį.

"Artima mano draugė Dalia, paauglių "Gyvenimo meno" mokytoja, man pasiūlė važiuoti drauge Indijon, ir šiai išvykai ruošiausi dar nuo praėjusio rudens. Lankiau krijų, pudžos ir meditacijų paskaitas, ir man tai patiko", - sakė Eglė. Aerouoste, atsiimant bilietą, įvyko klaida, ir kelionė ne tik lėktuvu, bet ir autobusu bei traukiniu truko tris paras. "Tada ir pamačiau vargelio, o kartu - ir tikrąją Indiją. Dardant per milijonus gyventojų turinčius miestus, nebuvo nei šviesoforų, nei eismo taisyklių, tačiau avarijų pavyko išvengti", - pasakoja aktorė.

Kiekviena skulptūra Indijos miesto gatvėse turi savitą simbolinę prasmę; gausiausia jų prie šventyklų

Prabangiosios Indijos grožį jai užgožė su niekuo nepalyginami skurdo vaizdai, gatvėse gamtinius reikalus atliekantys, besimylintys ir išmaldos prašantys vargšai. "Kai kurie jų buvo luošiai, girdėjau, specialiai sužaloti, išsiklaipę, užauginti statinėse, kad sukeltų gailestį. Bet ten, kur mane atvedė kelionės tikslas, ašrame - visi buvome lygūs, ne veltui pasitiko plakatai "Sveiki sugrįžę namo".

Laimės medis

Nors Eglė turėjo gyventi vadinamajame VIP-e, piligrimų, suvažiavusių iš viso pasaulio, ir indų - nėščių moterų, senukų, šeimų su mažais vaikais susirinko dvylika tūkstančių, ir jie sutilpo patalpose, kur vienu metu gali gyventi tik penki tūkstančiai žmonių. Moteris nesiskundė košmariška buitimi nei tuo, jog teko miegoti ant čiužinio ir neliko privatumo; dušų užteko visiems, o nepatogumus užgožė neįprasti, pakilūs išgyvenimai.

"Visi tie žmonės, atvykę vedini noro apsivalyti, tiki, kad geriausia būti ten, kur gyvena Mokytojas. O Šri Šri Ravi Šankaras patikino: "Būsit čia ne vieni - su jumis bus penkios šešios buvusios ir ateisiančios kartos".

Eglė sakė, jog nuo krikščioniškos šventyklos tenykštė skiriasi tuo, jog buvimas ašrame neslegia, nesijauti nuodėmingas nei dievobaimingas, nes ten dievai - ne baudžiantys teisėjai, o bičiuliai.

"Gėrėjausi rusvom spalvom, šventykloje lotoso poza įsitaisiusi ant jaukių pagalvėlių, ir mokiausi įvairių patyrimų, gyvenimo džiaugsmo - jaustis laiminga čia ir dabar. Niekur kitur žmogus neskiria sau, savianalizei tiek dėmesio, kiek ašrame. Aplinkui jį - didžiulė teritorija, kalnai, įstabi gamta. Ten kaip rojuje žydi medžiai, vaikštinėja drambliai, beždžionės nešiojasi savo vaikiukus... Yra ir išskirtinis - Laimės medis, kurio lapų skinti nevalia. Prie jo ateina melstis Mokytojas, o visi žmonės patiki medžiui savo troškimus. Nors, beje, Šri Šri Ravi Šankaras sakė: "Kuo skiriasi troškimai nuo ilgesio? Troškimai - sumaištis galvoje, ilgesys - tai širdies verksmas..."

Bombėjaus gatvėmis vaikštančios karvės - įprastos kaip pas mus šunys

Moteris stebėjosi, kad šį kartą ji nesiilgėjo savo sūnelio nei kitų artimųjų: "Ten iš tiesų sustoja laikas. Pastebėjau, kad šimtu procentų BUVAU toje keistoje amžinybėje, ir buvau ne mama arba aktorė, o tiesiog Eglė, žmogus".

Klausė savo širdies

Vakarais, po vegetariškos vakarienės, ašrame vykdavo šventimas, ir visi žmonės susėsdavo lauke, dainuodavo badžianas sanskrito kalba. "Niekas neprisakė laikytis užsiėmimų grafiko, ir vieną vakarą vietiniai vaikinai palydėjo mus į Bombėjaus naktinį klubą bei prabanga akinantį restoraną. Bet per visą buvimo laiką nematėm nė vieno girto žmogaus!" Pašnekovė nepanoro įsisupti į nusipirktą sarį, bet mielai vilkėjo patogų pastelinių spalvų pindžabį (palaidinę su kelnėmis ir skarutę).

"Tai, ką sakė mokytojai - amžinosios tiesos, bet pamokos patiko. Per vieną užsiėmimą turėjom per 5 min. papasakoti visą savo gyvenimą, po to Mokytojas pasiūlė sakyti komplimentus vienas kitam, o po kelių minučių Šankaras liepė girti... save. Ir patikino, jog "sakyti komplimentus yra dieviška". Paprašė pakelti rankas tuos, kam tai padaryti buvo sunku; man buvo lengva. Manau, nereikia savęs nei sureikšminti, nei sumenkinti. Turi pažinti, anot Šankaro, ir savo dieviškas savybes", - sakė ji.

Eglė ašrame mokėsi klausyti savo širdies ir priimti iš aplinkinių trykštančią beribę meilę. "Pajutome stiprių simpatijų vieni kitiems, kaip Dievo kūriniams, bet nekilo seksualinių impulsų, tik tyros, nesuteptos kaip vaiko mintys".

Akis į akį su laiminguoju

Eglė neslepia iš pradžių stebėjusi Mokytoją kritiškomis aktorės akimis, jai atrodęs per daug plastiškas, net mergaitiškas: "Įdomu, kad tas, kuris džiaugiasi gyvenimu kaip vaikas, valdo tokią margą milžinišką publiką. Kalba su minia kaip su geriausiu draugu. Be abejonės, jis - charizmatiškiausia asmenybė, ir sykiu - be galo paprastas".

Kai kurie piligrimai, prisilietę Mokytojo, alpdavo, puldavo euforijon, raudojo. Eglė, atsidūrusi greta, tyčia palietė jam ranką, ir tuomet jai tarsi kas užgniaužė gerklę, ji susigraudino, ir tuo pačiu užliejo didelis džiaugsmas. O paskutiniąją Eglės viešnagės Bangalore dieną atsitiktinai jiedu su Mokytoju atsidūrė vienas priešais kitą, ir susitiko akys. "Persmelkė, rodos, ne žmogaus, o dievybės žvilgsniu, kuriame nebuvo nei nuolankumo, nei palankumo - tik nepaaiškinama svarbi gelmė. O gal tai ir buvo gyvenimo meilė?" - savęs klausia Eglė.

Beje, moteriai ne viskas tiko, kai kas ir kliuvo: "Paskutiniąją buvimo dieną žmonės elgėsi keistai: kas klykė, krito, raičiojosi, girdėjosi orgazmo aimanos... Turbūt tai buvo stipriausia meditacijos krija - apogėjus, ir žmonėms iš vidaus veržėsi demonai. Aš tuo metu užsirakinau savy, norėjosi išeiti. Netrukus man tapo nesvarbu, kas vyksta aplink; nevaldomai verkiau. Ir nutiko keistų dalykų - išvydau savo išėjusius protėvius, jaučiausi kitoje dimensijoje. Ir dar many sukilo sukrečiantys gyvenimo patyrimai nuo pat vaikystės. Ne taip seniai patyrusi sunkią avariją, iš naujo suvokiau, kokia vertybė yra gyvenimas", - Eglė sakė, jog tąsyk visi gavo, ko tikėjosi - kas iškrovą, energijos, o kas - ramybę ir susitaikymą.

Eglė pasakojo ir apie keistus sutapimus, potyrius bei netikėtas dovanas: į svečius pasikvietusi turtinga indė padovanojo perlų. Neįkainojamas potyris, kai masažą darė turinčios aurą, itin švarios, nuo gimimo dienos nevalgančios mėsos moterys. Ji taip pat maitinosi vegetariškai, kokosais ir košėmis, ir kūnas tapo lengvas.

"Kur tik ėjom su drauge, dalijom interviu - žinomiausioms pasaulio televizijoms, ir matėme save tiesioginėse transliacijose. Prasibrovėme prie scenos, kur eiti buvo nevalia. Kur beeitum, lyg tave kokia aukštesnė jėga vestų; atsivėrė visi keliai".

Eglė nepasakytų, kad Indijoje ją kas pakeitė ar sudrebino iš pamatų, bet parsivežė norą ilgai gyventi kaip išmoko - klausant savo širdies. Atsitraukė nerimas, pilkumo ir tuštumos jausmas, o žemiškų materialių troškimų naštą, regis, nusinešė tenykščio rojaus drambliai...

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder