Na, taip! Aš juk savo rankom sodo namelį pastačiau! Na, architektas ir kiti specialistai šiek tiek prisidėjo. Nudažiau šokolado spalva, ir dabar ten gyvenu, vasaroju. O šis išradimas - pirmas, ir juo didžiuojuosi, - juokiasi. - Meistrauti man patinka. Užsakyk, ką tik nori, - padarysiu. Inkilą, duoninę, knygų lentyną? Vienas juokas! Sode ir tualetą pastačiau - trikampį, kad daug vietos neužimtų.
Kokios apčiuopiamos aukos sudėtos ant Melpomenės aukuro? Gal teko ir scenos dekoracijas daryti?
Jaunystėje, kai liaudies teatre dirbau, tai scenoje sukamą mechaninį ratą buvau įtaisęs. Tai buvo vienintelis Lietuvoje sukamas ratas neprofesionalioje scenoje - Šilutės kultūros namuose. Kai Akademinis teatras ją nurašė, pritaikiau tą besisukančią sceną ir pats joje vaidinau... Toks mobilus dalykas, keičiantis veiksmo vietą, tiesa, ji su savo varikliais veikė galingai, bet neilgai. Dabar mūsų Mokomajame teatre jau yra moderni technika, programuojama kompiuteriu. O iki tolei visus "efektus" tekdavo pasidaryti. Bet tai ne išradimai...
Į namus meistrus žmona dažnai kviečia?
Namie jokio santechniko, elektriko nei dailidės nereikia. Ne tik todėl, kad taupau šeimos biudžetą. Meistrystė - vyriškas pasididžiavimas. Esu savamokslis, įsižiūrėdamas į kokį rakandą, ir imuosi darbo, deja, nelabai aukštos kokybės daiktą, bet - viską padarau. Jei žmona užsakys sukurti vandens sistemą šiltnamiui, iškelsiu statinę, juodai nudažysiu, kraniuką tik atsukai - ir čiurkšlė tiesiai ant pomidorų.
Ar praeiviai nesijuokia išvydę jus su tuo kakučių rinktuvu?
Gi su maišiukais vaikšto po miestą žmonės. Svarbu, kad būtų švaru. Jeigu mano pavyzdžiu pasektų visi šunų augintojai, pažiūrėk, koks miestas būtų švarus. Vaikai krepšinį aikštelėje žaidžia, mamytės vežimėliuose kūdikius stumia, - na, negali juk savo šuns mėšlo palikti. Turiu kaimyną Algį - auksinių rankų, profesionalus meistras, tai jam per Kalėdas paaiškinau savo idėją, ir jis sutiko padaryt. Kad nereikėtų lenktis, kad nesunku būtų pakelt tą ekskrementą. Reikės dar jį patobulinti, plonesnį kotą padaryti, kad būtų lengvas, proporcijas atitiktų, gražiai nudažyti. O dogui reikėtų didesnio, tik tiek.
Ir perlais inkrustuoto. Ar populiarinate savo išradimą?
Tai aš po miestą su šunim vaikštau, sutiktiems pasigiriu, taip, yra susidomėjusiųjų...
Kam Jums šuo? Juk turite tiek studentų! Gal iš Rekso scenos žvaigždę darysite?
Komisaras Reksas yra mišrūnas iš kaimo, bet mes jį pradedam dresuoti. Jis jau atneša šlepetes... tik kol kas jų neatiduoda, tenka iš nasrų ištraukti. Sveikinasi, paduodamas letenėlę, žino, kada nueit į savo vietą, kampelį, virtuvėje. Užšoka ant palangės, kai pasakai, parėjęs iš lauko tuoj suka į vonią kojų plaut. Jis dar mažas. Bus geras sargas, vietoje signalizacijos. Jis turi ausis kaip lokatorius, labai gerai girdi, užuodžia, o jei kas prie durų, - skardžiai loja. To ir užtenka.
Šuo - vienintelis padaras, kuris niekada nepyksta, nekerštauja, priima tave tokį, koks esi. Visada pasitinka tave su džiaugsmu, net jei pareini susierzinęs; o tai didelis dalykas. Visada laukia, kviečia žaisti. Nereikia jo niekada barti, jis jaučia, kai prasikalsta. Su juo vaikštinėdamas pasikalbi kaip su žmogum. Visapusiškai gerai ir šuneliui, ir žmogui. Tokį gyvūnėlį turėdamas ir pats geresnis, tolerantiškesnis pasidarai. Juk žinai, pati turi du šunis...
"Genialumas slypi paprastume", -
sako Giedrė Leškytė, diena po dienos į savo namus tempianti akmenis, lentgalius bei gamtos išdaigas, jūros bangų išskalautas. Ji sukūrė ne tik autentišką buto interjerą, bet ir laiptinę pavertė neįprasta oaze.
Kaip prasidėjo tas smėlynų žygis?
Kai pamačiau išbarstytus stikliukus prie jūros, pagalvojau: kas čia daužo butelius? Rinkau, rinkau, kitądien pamačiau jų dar daugiau; supratau, jog jie jūros nugludinti. Be žaidimo stiklo karoliukais, įnikau rinkti akmenis su skylėmis, nes girdėjau - laimę neša. O paskui prasidėjo... Dažniausiai naktimis baisiame koridoriuje klijuodavau lentikes, jų vis stigo, tad nuklysdavau iki Karklės. Sunku vilkti: pilna kuprinė, kartais nepakeli, prašai žmonių, kad ant kupros užkeltų, rankose - du plastikiniai krepšiai, žiū, suplyšo, viskas išbyrėjo... Vieną maišą parsineši, bėgi kito... O kai sykį visai jėgų netekau, radau didelį žvejų maišą; sakau, Dievas yra! Vilkau žeme tą maišą iki Girulių, juk gaila palikti. Vasarą - nieko, o žiemą tie lentgaliai įmirkę. Bet negi radęs paliksi "žuvį" ar "jaučio galvą", kuri štai kieme kaip skulptūra stovi. Tas procesas man ir dabar kaip narkotikas. O dabar sugalvojau dėti grindis iš tų jūrlenčių, žiūrėk, pilnas balkonas...
Tai kokia ten visgi istorija apie tą nežmonišką koridoriaus dizainą? Negi kaimynai neprieštaravo tokiai savivalei?
Kaimynai patys paprašė! Kultūringos šeimos šalia gyvena. Stebėdami, kaip tupinėju prie sienos, sakė: "O toliau savo durų ar klijuosi tas lentikes, ar plynę paliksi?" Vienas senukas stovėdavo šalia ir patarinėdavo: "Į lipalą dėk smėlio ar cemento, geriau laikys". Nėr žmogaus, kuris pasakytų, kad negražu, visi išsižioja. Nukrinta viena lentukė, klijuoji kitą - čia bus amžiams, - juokiasi Giedrė.
Na, o kaip atsirado "freska" ant laiptinės sienų? Ar laikėtės kokių meno dėsnių, kompozicijos?
Iš pradžių dailininkė padėjo, kuri mano spintas lelijom ištapė. Kai atsikėliau čia gyventi, laiptinės sienos buvo išrašinėtos rusiškais keiksmažodžiais. Ėmiau plauti laiptus, žmonės stebėdavosi: "Žiūrėk, plauna!", o paskui visi prisidėjo. Labai draugiški kaimynai. Iš pradžių mažas šakeles tapiau aliejiniais dažais iki trečio aukšto, kol teptukas iškrisdavo iš rankų, nuo šeštos ryto, kad smarvės nesijaustų. Paskui žmonės nešė baldus, nubrozdindavo sieną, vėliau išdegė ji - juoda nuo lubų ligi žemės. Tada teptuką prispaudžiu, ir po truputį nubėga, nubėga įvairiaspalviai dažai... Patinka dirbti per pūgą, naktį, kai susergu gripu.
Žinau, kad esate "ruonė". Ką teko sutikti tarp lyčių, ant kranto klajojant?
Skenduolių mačiau, išsigimėlių mačiau, besimylinčių, miegančių kopose, besipagiriojančių. O skenduolį šalia savęs, bangose, sykį palaikiau rąstu, jo rudi plaukai sukosi it jūržolės, išsigandau... Bėgi per ledą žiemą, pasidaro karšta, norisi kuo greičiau pasinerti. Įlendi, rodos, - sekluma, o ten į nugarą kai trenks ledo lytis, paskui sunku ir paeiti. Buvo drabužius pavogę kaip Eglei Žalčių Karalienei marškinius. Butelių rinkėjai šmirinėdavo rytais tarp nuogų besikaitinančių moterų... Kartą lyjant miške nuo medžio ant galvos užkrito laukinis katinas - parsinešiau mažą kamuolį. Ėdė bulves, virtus burokus, o dabar išpuiko. Sofos nudraskytos...
O namų interjero vizija gal prisisapnavo?
Pinigų nėra, reikia ką nors daryti. Man patiktų gyventi kaime, tai susikūriau bute mažytę tėviškę. Viena gyvenu, tai niekas nekomanduoja, ką noriu, tą darau. Vieni svečiai sako: "Negalėčiau taip gyventi, paveikslai trukdo", o man stebeilijantis į juos, atgyja išgyvenimai, pažinties su autoriumi epizodai. Šventųjų skulptūrėlės, krucifiksai atiteko iš kraštotyrininkės tetos. Idėjos į galvą tikrai dažniausiai nakčia ateina. O kiti apsilankiusieji sako, kad mano namai labai jaukūs, turi savo aurą. Senoviniai sienų kilimai jiems primena močiutės namus ir vaikystę. Iš Šilutės, kur dirbau bibliotekoje, atvažiuoja pilni autobusai viešnių... Kam visa tai paliksiu? Turiu vaikaitę Kristiną, tokią pat "paplaukusią", - juokiasi ponia Giedrė, išlydėdama buto koridoriumi, kur lentynos lūžta nuo gintarų, unikalių akmenukų vėrinių ir gamtos sukurtų medinių žalčių, slibinų, angelų...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą