Svarbiausias impulsas, kurį jie suteikė, - atsakomybės jausmas. Stengiuosi daryti viską kaip galima geriau - kiek tuo metu galiu. Negalvodamas, kas buvo mano tėvas ar senelis. Visuomet žinojau, kad esu šeimos su giliomis muzikinėmis tradicijomis atstovas. Todėl buvo natūralu, kad jas turiu tęsti. Niekuomet nesusimąsčiau, kad galėčiau užsiimti kuo nors kitu, o ne muzika. Jaučiau ypač gilų ryšį su tėvu. Man jis buvo ne tik mokytojas (Muzikos akademijoje baigiau jo klasę), bet ir labai brangus žmogus. Tėvo nebėra jau 6 metai, o vis tiek tą ryšį jaučiu. Kartais pagalvoju, kad vis labiau darausi į jį panašus.
Kaip ir tėvas, esate ne tik pianistas, bet ir pedagogas, dėstote Muzikos ir teatro akademijoje.
Be pedagoginio darbo Lietuvoje pianistui tiesiog nebūtų įmanoma išgyventi. Ir apskritai iš koncertinės veiklos pasaulyje išgyvena tik patys garsiausi. Net yra toks anekdotas, kuris daug ką pasako apie požiūrį į pianisto profesiją: "Groji fortepijonu, o ką dirbi?" Kita vertus, tai yra pati nuostabiausia profesija: nuolatinis atsinaujinimas, buvimas scenoje - su niekuo nepalyginami jausmai. Man šios abi veiklos papildo viena kitą. Mokausi iš savo studentų, mokausi pats iš savęs. Dėstydamas įgyvendinu tai, ką esu atradęs grodamas, ir atvirkščiai.
Minėjote, jog muzikanto kelias nėra lengvas. Nekilo mintis emigruoti, paieškoti skalsesnės duonos?
Būkime atviri, Lietuvoje situacija nėra pati geriausia, taip pat ir menininkams. Ne be pagrindo žmonės palieka savo šalį. Kiek anksčiau, kai buvau jaunesnis, gal ir būčiau susigundęs emigracija. Tačiau man Nepriklausomybė atėjo per vėlai. Dabar jauniems kur kas lengviau išvažiuoti. Antra vertus, esu per daug prisirišęs prie Lietuvos. Čia mano šaknys, mano šeima. Yra daug faktorių, kurie mane laiko čia.
Grojate įvairių stilių muziką. Tačiau turbūt yra kūrinių, kurie arčiausiai "dūšios"?
Jie keičiasi. Kai mokiausi akademijoje, patiko Mocartas, Šumanas, vėliau Bethovenas, Bramsas, Listas. Paskutinis atradimas - prancūzų muzika. Kuo toliau, tuo labiau norisi gilintis į mažiau žinomą ir retai skambančią muziką.
Šįkart Klaipėdoje grojote su fleitininku J.Hustetdu. Kaip gimsta tokie duetai?
Muzikuoti su Johannesu pradėjome atsitiktinai. Likus kelioms dienoms iki Tomo Mano festivalio, pasiūlė man su juo groti, nors iki tol nebuvome vienas kito matę. Gavau natas, jis atskrido į Nidą. Pradėjome repetuoti - toks jausmas, kad jau seniai grojame kartu. Visada malonu groti su tais žmonėmis, su kuriais jauti dvasinį ryšį. Kad tai įvyktų, turi būti panašios vertybės. Jei nėra, nieko gero neišeis. Tik kankinsies, o rezultato nebus. Jo "neišdirbsi" - nebent prisitaikysi. Tokie atsitiktiniai duetai - kaip loterija.
Pastaruoju metu pajūryje dažnai koncertuojate. Ar turite su šiuo kraštu kokių emocinių sąsajų?
Dabar išties koncertuoju gana dažnai. Tačiau daug metų prieš tai būdavau retas svečias. Džiaugiuosi, kad esu kviečiamas - puiki salė, geras instrumentas. Antra vertus, yra ir emocinių sąsajų: iš Klaipėdos kilusi mano žmona Sigutė Stonytė, čia gyvena jos tėvai. Taigi Klaipėda man šiek tiek namai.
Kiek laiko per dieną skiriate muzikai?
Šiuo metu - mažiau, nei norėčiau ir turėčiau. Neslėpsiu, kuo toliau, tuo mažiau tam laiko - tiek daug įvairiausios veiklos. Palaikyti muzikinę formą ne taip paprasta. Įgyti ją sunku, o prarasti lengva. Pakanka negroti keletą dienų. O per savaitę formos neįgysi. Be to, kad atsirastų toji forma, būtina groti ne namuose, o koncertuoti. Tenka pagroti ne vieną ir ne du koncertus, kad pasirinkta programa imtų iš tiesų skambėti.
Turbūt panašiai ir sporte? Nedalyvaudamas varžybose, nežinosi savo ribų ir galimybių?
Muzika ir sportas, beje, turi labai daug bendra. Bėgti orientaciniame etape ir groti muzikos kūrinį - tas pats. Trasa žemėlapyje - trasa kūrinyje. Jame taip pat yra kontroliniai punktai - temos, kūrinio konstrukcija. Yra kelių pasirinkimas, išsidėstymas, psichologinis pasirengimas. Yra trumpos, yra ilgos trasos. Grodamas, kaip ir bėgdamas, pasirenki kelią iš kelių galimų. Svarbus jėgų išdėstymas, dėmesio koncentracija.
Kodėl pasirinkote orientacinį sportą, o ne, tarkime, Lietuvoje populiarų krepšinį?
Orientaciniu sportu su tėvu susidomėjome vienu metu. Tuomet man buvo 17, o tėvui - 62 metai. Viešėjome Estijoje, kur gyveno mano senelė (mano mama - estė). Savaitgalį mus aplankė giminaičiai orientacininkai ir pasiūlė pabandyt palakstyti su žemėlapiu. Tėvas bijojo mane vieną išleisti, nuvažiavome drauge. Taip patiko, kad nuo to karto pradėjome sportuoti. Man orientacinis sportas - gyvenimo būdas. Keletą metų net buvo tokios varžybos Jurgio Karnavičiaus, mano tėvo, taurei laimėti. Jos buvo surengtos mano tėvo 70-mečio proga. Šiuo metu esu Vilniaus orientacinio klubo "Saulė" narys.
Buvote ir tarp Vilniaus maratono dalyvių.
Esu dalyvavęs dviejuose maratonuose - Vilniuje ir Airijoje. Pastarasis buvo tikras išbandymas. Labai sunki trasa. Antroji jos dalis - beveik ištisinės įkalnės. Prieš vėją ir su lietumi. Maratonas - ypatingas dalykas. Tai supras tik tas, kuris jį nubėgo. Maratonas žmogui labai daug duoda - padeda pažinti save.
Ir koncertai, ir varžybos dažniausiai vyksta savaitgaliais. Kaip pavyksta suderinti šias abi veiklas?
Varžybų daug daugiau negu koncertų. Štai grįšiu į Vilnių, o penktadienį važiuosiu į Latviją, "Kapa" varžybas. Pabūsiu dvi dienas namie ir važiuosiu į Suomiją, pasaulio čempionatą. Grįžęs Druskininkuose sugrosiu rečitalį, o po kelių dienų išvažiuoju į varžybas Slovėnijoje su šeima. Tačiau sportas muzikai netrukdo. Na, būna, kad trukdo. Tačiau jei tenka rinktis, pasirenku koncertą. Pernai atsisakiau daugiadienių varžybų Šveicarijoje, o pasirinkau Tomo Mano festivalį. Ir visą vasarą labai gailėjausi. Tačiau šią "netektį" kompensavau rugpjūčio mėnesį, nuskridęs savaitei į Anglijoje vykusias varžybas. Dažniausiai į varžybas važiuoju su draugais, su šeima. Pavyzdžiui, vykau į pasaulio veteranų čempionatą Norvegijoje ir sykiu su šeima pakeliavome. Prieš trejus metus su šeima turėjome puikią kelionę į Austriją, Italiją. Pasportavau ir kartu aplankėme daugybę įdomių vietų.
Tai gal ir žmoną įtraukėte į orientacininkų gretas?
Vienais metais Sigutė dalyvavo 30 varžybų pradedančiųjų grupėje. Tačiau jai muzika labiau trukdo sportui negu man. Jai daugiau repeticijų, spektaklių, o ir balsas - toks instrumentas, kurį nešiojiesi su savimi, jam reikia skirti daugiau dėmesio.
Sakote, kad sportas jums - gyvenimo būdas. O rezultatai ar svarbūs?
Sakyčiau netiesą, jeigu neigčiau rezultato svarbą. Siekiu rezultato, bet ne fanatiškai. Pažįstu tokių žmonių, kurie, jeigu jaučia, kad neužims pirmos vietos, tai iš viso nedalyvauja varžybose. Aš irgi paskaičiuoju sekundes - man tiesiog įdomu. Tačiau iš tiesų man ne tiek svarbu, ar pasaulio čempionate užimsiu 172 vietą ar 30 vietą. Kur kas smagiau Suomijoje bėgioti nuostabioje gamtoje, prie pat poliarinio rato. Man svarbesnė estetinė orientavimosi sporto pusė. Yra žmonių, kurie renkasi varžybas panašiose į lietuviškas vietovėse - kad užimtų kuo geresnę vietą. Yra žmonių, kuriems nesvarbi užimama vieta, o svarbi įdomi vietovė, nepanaši į jokią kitą, anksčiau išbandytą. Aš save priskiriu prie pastarųjų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą