Mechaniko Dionyzo Varkalio uraganai

Pirmajam masiniam žemaičių pasipriešinimui carinės Rusijos tironijai, įvykusiam 1886 metų lapkričio 19-ąją, buvo atsiųsti trys kazokų eskadronai. Šie kirviais kapojo altorius ir kryžius, suniokotos bažnyčios rąstus vežė cerkvėms statyti. Vietos gyventojus, gyvu žiedu apjuosusius savo bažnyčią, plakė bizūnais, luošino, kišo į kalėjimus ir trėmė į Sibirą. Tai buvo kruvina vėlesnių Kražių skerdynių "repeticija".

Kęstaičiuose nuo XVII a. buvo rokitų vienuolynas. Prieš išdraskymą vienuolyne buvo beprotnamis nusenusiems kunigams. Mano prosenelis Petras Varkalis taip pat dirbo vienuolyne, turėjo 40 ha žemės.

Iš kurijos archyvuose surašytų paslaugų įkainių parapijiečiams gali mirt iš juoko: pakaustyt du arklius kaštavo 50 centų, susiųti damos rankinę - 5 rubliai. Bernas už metus darbo prieglaudoje gaudavo 11 rublių.

Vokiški minininkai po kapitalinės rekonstrukcijos giliavandenėj krantinėj

Ar naginga buvo Jūsų giminė?

Tėvo brolis buvo visų galų meistras, laisvos Lietuvos laikais turėjo savo dirbtuves, girnas grūdams malti, kalvę. Tekino, "cinavojo". Elektros nebuvo, tad įrangą suko kojomis. Tėvas darė galingus ratus vežimams, kuriais vežė akmenis Lietuvos geležinkeliui tiesti. Ten rankomis pylimus kasė "zimagorai", padieniai darbininkai. Mūsų, vaikų, žaidimai buvo novatoriški: statėme malūnus, garo mašinas. Kol prasidėjo karas ir grįžo rusai... Atsikėlė 16-oji divizija ir Gurskynės miške įsirengė žemines. Alkani frontininkai per naktis žvėriškai plėšdavo žmones, o kaimiečiai susitelkdavo į būrius ir gindavos.

Vieną rytą rusų kareivius išsiuntė traukiniu. O mums liko po pušimis jų sugrobti vokiečių trofėjiniai ginklai - pistoletai, pistolmašinos, lenktiniai peiliai, trijų šviesų kariški prožektoriai... Menu, prieš rusų atėjimą į mūsų kiemą įlėkė du vokietukai motociklu, pusiau tankete su vikšrais vietoje užpakalinių ratų, kvepėdami geru tualetiniu muilu... Pagrojo mums lūpine armonikėle keletą šlagerių, mama davė jiems kiaušinių, o jie vaikams - šokolado. Beje, kaipsyk tuo metu vokiečiai Klaipėdos parke pastatė didžiąją Bertą - patranką, iš kurios apšaudė Kretingos stotį ir sudaužė Palangos pionierių stovyklą. Žuvo daug vaikų...

Tada vienoje žeminių aptikau dirbtuvę su gręžimo, litavimo įrankiais, o vežime, paslėpę po rąstais, parsigabenome ir atrastus šautuvus, pistoletus. O tada prasidėjo!... Mes, vaikai, nuo ryto ligi vakaro ganykloje sprogdinome granatas, įspraudę dvišakin medin, šaudėme, "kariavome", iš karo ryšininkų kabelių spendėme kilpas žvėrims...

Buvau devynerių metų, kai netyčia, ardydamas tėvo pistoletą, nusišovė vaikas. Ir aš pats, ardydamas sviedinį, atsipeikėjau po sprogimo. Greit iškračiau iš kišenių šovinius, į krūmus nusviedžiau pistoletus; bijojau, kad tėvai prilups. Paklaikusi mama mane visą paplūdusį kraujais nuvežė į Telšių ligoninę. Ten 1945-aisiais buvo tik vienas vaistas - "margancovkė", ir vienas žydas daktaras Blatas. Jis įkišo pincetą man krūtinėn į skylę - skeveldros širdies nepalietė. Suvilgęs skudurą eteriu, mane operavo, prisiuvo tabaluojančius pirštus, ant perskelto nykščio ir nukirstos lūpos užtraukė odą. Krūtinės žaizdos pūliavo, lino paklodžių, kuriomis mama mane tvarstė, plaušai įaugdavo į odą, ji valė nuo veido paraką, rankiojo skeveldrėles. Paskui parsivežė namo, kur slėpė du sužeistus partizanus, o aplink šlaistėsi ginkluoti stribai...

Baisusis periodas baigėsi, kai šeima Jus išsiuntė mokytis į Klaipėdą...

Man buvo keturiolika, kai 1949 m. įstojau į amatų mokyklą, kurioje buvo surinkti visi "bezprizornikai", gatvės vaikai, bet neištvėręs pabėgau. "Frontovikas" kaimynas mane dar be paso įdarbino 1-ajame tarybinės Lietuvos laivyne. Ten buvo surinkti kariniai trofėjiniai vokiečių laivai minininkai, kuriuos sovietai perdirbinėjo į žvejybinius. Pagal kontribuciją, atlygindami karo nuostolius, vokiečiai statė laivus už dyką.

1953 m. nusibaigė Stalinas, ir valdžion atėjęs Berija padarė perversmą: ugdė nacionalinius kadrus, atidarė pajūrio pasienį vaikščioti. Buvau laivų remonto ceche vienintelis lietuvis, nacionalinis kadras, tad aštuoniolikmetį paskyrė dviejų pamainų meistru. Įstojau į Jungų mokyklą, kuri ruošė laivų motoristus ir šturmanus. Kad gautum diplomą, turėjai trejus metus atidirbti jūroje - be algos ir atostogų.

Laivai tie siaubingi buvo, o mechanikai nuolat gyveno ten, kur smarvė, vibracija, pragariškas karštis, o jei audra - variklių skyrius automatiškai aklinai užsidaro. Reikėjo geležinės sveikatos, kad išgyventum. Bet varikliai buvo mano stichija.

O kiek tų uraganų buvo?

O..! Išplaukėm žvejybiniu traleriu gražią rudens dieną į tolimuosius kvadratus prie Švedijos krantų - šešiolika valandų kelio nuo Klaipėdos. Išėjau iš mašinų skyriaus ant denio pakvėpuot - žiū, dideliu greičiu atūžia juodas kamuolys, vėjas švilpia per vantus. Radistas per vėlai pagavo Rygos stotį: "Bėkit kur galit - tik du laivai visoj Baltijoj likot". Mėginome gelbėti ketvirtį kilometro nuo laivo besidriekiantį tralą, o tinklai su žuvim - nukirsti, tik virves ištraukėm. Matrosai turi statines tvirtint, o jie vemia, kiti it pliauskos išgriuvę gvoltą šaukia. Matau - iš vamzdžio dujos eina, puolu į mašinų skyrių - variklis garuoja, grandinė nutrūkusi, siurblys, kurs variklį šaldo, sugedęs. Vėsinam variklį, pumpuojame vandenį iš mašinų skyriaus, jėgos išsunktos, o matrosų pagalbon neprisikviesi iš laivo priekio - tamsoj bangos nušluos. Kapitonas užsuptas užsidarė kajutėj, jo padėjėjas užanty slepia signalinę raketą. Sakau, ką tu prisišauksi, kai mes jūroje vieni... Jis pasiūlė kompaso spiritą išgerti - kad drąsiau dugnan būtų eiti. Bet štai rytą lietus su ledais milžiniškas bangas kirst pradėjo, mes matrosams virves numetėm, kad jų įsitvėrę ateitų pagalbon. Ir į trečią parą leisgyviai atsidūrėme ties Liepojos švyturiu. Ir tada pamatėm gražiausią vaizdą gyvenime: matom, plaukia tas kitas uragano paklydėlis už kokios pusmylės. Tą laivą pakelia ant bangos, ir jo sraigtas kaip lėktuvo propeleris ore sukasi - puch - laivo nebėr, ir vėl iš po bangų stiebai išlenda. Parsibastėm namiškių jau apraudoti, ir nuo tos 1956-ųjų dienos laivyne likom tik tie, kurie turėjom atidirbt už diplomus...

Papasakokit apie tuos, kurie dingo jūros gelmėse.

Kai su VŽT-174 atplaukiau į remontą, man patikėjo dar penkis laivus prižiūrėt. Ir tada buvo padaryta klaida. Vokiečių minininke buvusį balastą, kylin sudėtą metalo strypų trikampį, kad laivas neapsivožtų, tarybiniai specialistai išėmė ir užbetonavo ten neva 5 tonas akmenų. Ketinau išplaukti tuo naujadaru, bet buvau apsigyvenęs VŽT-163, labai gražiame laive. Tai su VŽT-174 draugai išplaukė be manęs, atidavė žuvį plaukiojančiai bazei ir. .. amžiams dingo kaip į vandenį. Kai R. Tijūnėlis rašė laivyno istoriją, jokių duomenų archyve apie pradingėlį neaptiko, mat KGB išėmė; ilgus metus galvojo, kad paslaptingai dingusi įgula į užsienį pabėgo.

Ir kitąkart išsisukau nuo pražūties. Vos išplaukėm į jūrą tokiu švedišku laiveliu, vyr. mechanikas Kostevas pastatė butelį pipirinės ir silkės. Na, man taip skrandis užsidegė, kad keliais vaikščiojau ir putos dribo. Kapitonas mane perdavė bazei, na, o kai užėjo audra ir mano įgula po ypač sėkmingos žūklės plaukė į Liepojos uostą, laivas tiesiog pasimovė ant nuskendusio vokiečių kreiserio. Nebuvo jokių įspėjamųjų ženklų. "Vokietis" perdūrė mašinų skyrių ir triumą. Tas Kostevas tik spėjo SOS signalą pasiųst, atskubėję latviai išgriebė žmones, o laivas akyse nugarmėjo į dugną...

Po 19-os metų D. Varkalis atsisveikino su jūra ir įsidarbino Restauravimo institute. Tada prasidėjo kūrybinės kelionės į Ermitažą, nes nebuvo bažnyčių altorių, jų bokštų laikrodžių restauratorių žinovų. Na, o pirmasis Dionyzo darbas buvo rekonstruotas Žvejų alubaris prie "Meridiano". Bet tai jau kita istorija...