"Meilę sugrąžino Dievas"
Klaipėdiečių Linos ir Artūro Butkų 26 metus trunkantį vedybinį gyvenimą du kartus buvo ištikusi krizė. Bet jie išliko kartu ir įvertino išmoktas skaudžias pamokas.
Sakėte, jog tuokėtės iš meilės. Kada viskas nusibodo?
ARTŪRAS: Pirmieji nuovargio ženklai pasirodė gal po šešerių metų. Išties nusibodo. Žmona buvo perskaityta knyga. Pykomės dėl smulkmenų. Aš buvau ateistas, netikėjau jokiais dievais, bet paskui pasikeitė mąstymas. Pradėjau kitaip žiūrėti į žmoną. Anksčiau sakiau, kad užteks man vieno vaiko, gyvenkime dėl savęs, nes nieko nenuveiksim tik vaikams aukodamiesi. Vėliau gimė ir antra, ir trečia atžala.
Ir tuomet vėl ištiko krizė. Vieną dieną palikote žmoną.
Po truputį mano širdis atšalo. Aš pasirinkau blogus dalykus, ir vedybinis gyvenimas pakibo ant plauko. Pamėgau kompanijas.Žmona įniko į sodo darbus, gyvenome kartu tik dėl vaikų, tarpusavio ryšio nebeliko. Aš išėjau iš namų, apsigyvenau su kita moterimi.
Vieną rytą labai aiškiai supratau, kad negerai padariau, įskaudinau šeimą, tiesiog širdis prabilo. Tą pačią dieną sugrįžau. Ta kita moteris išėjo anksčiau, nes matė, kaip sielvartauju dėl savo poelgio.
Kai grįžau, apėmė jausmas, kad esu namie. Bet grįžau tik dėl vaikų.
Bandėte atgaivinti santykius?
Darėme tai gal pusę metų: rengėme romantiškas vakarienes prie žvakių, visada visur ėjom kartu, atostogavome visa šeima, važinėjome dviračiais. Bet žaizdos neužgijo. Aš labai ilgėjausi tos kitos moters, jaučiausi bejėgis sulipdyti santykius su žmona. Vieną vakarą supratome, kad skirsimės. Žmona ketino išvažiuoti pas gimines į Ameriką...
Ką tuomet darėte?
Pasiūliau prisiminti dieną, kai buvome laimingi, o ji buvo ta, kai buvome su Viešpačiu, o jis buvo mumyse. Pradėjau klausytis pamokslų, skaityti Bibliją, ir pradėjau valytis, atgailavau. Radau stiprybės atsiprašyti žmonos.
O jeigu ji būtų atlyginusi jums tuo pačiu - neištikimybe? Ar būtumėte dėl jos kovojęs?
Nebūčiau. Esu silpnas, būčiau numojęs ranka ir plaukęs gyvenimo upe, kuri nešė į prarają. Žmona buvo stipresnė, priėmė mane atgal, nelaikė piktumo, ambicijų...
Kodėl?
Jos tikėjimas stipresnis. Ir ji niekada nebuvo nustojusi manęs mylėti.
O jūs?
Po to, kai grįžau į dvasinį gyvenimą, iš esmės visa ėmė keistis milžinišku greičiu. Stebuklas įvyko. Pradėjau mylėti savo žmoną, supratau, kokia ji man brangi, kokią beprotybę buvau padaręs. Dievas sakė: tiesa yra laisvė. Jaučiuosi laisvas. Vaikai labai džiaugiasi, kad esame kartu, jie taip pat įtikėjo Dievą. Išnyko baimės, gavome neįkainojamą pamoką. Tai, ką dabar darau dėl vaikų, dėl žmonos, darau su Dievo pagalba.
Po skyrybų - išgerti šampano
"Krizė santuoką dažniausiai ištinka kartu išgyvenus penkerus metus arba dvidešimt, kai užauga vaikai", - sakė advokatė Gražina Mauručaitienė, per daugelį darbo metų prisiklausiusi įvairiausių abipusių porų pretenzijų.
Kokius skyrybų motyvus įvardija poros?
Dėl blogos nuotaikos nesiskiria. Dažniausiai jaučiasi nuskriausti. Per daug reiklūs kitam. Skiriasi, kai vyras praranda verslą, neranda darbo ir smaugia banko paskolos. Įdomus atvejis: nebejaunas vyras "išėjo" į virtualų pasaulį ir kiauras paras sėdėjo prie kompiuterio, visiškai nesidomėjo gyvenimu, vaikais, net maistu. Agresyviai reagavo į įkalbinėjimus gydytis.
Viena moteris, ilgus metus kentusi vyro smurtą, naktimis ieškojusi pagalbos pas kaimynus, sakė pagaliau pasiekusi ribą.
Kai iškyla skyrybų grėsmė, žmonės labai retai kreipiasi į psichologus, nededa pastangų, kad jos neįvyktų. Kai teisme jiems siūloma susitaikyti, sako: "Iš principo to nedarysiu." Kiti sutinka atidėti skyrybas, kol susitvarkys verslo reikalus.
Ar dažna priežastis - neištikimybė?
Mano praktikoje buvo tik vienas atvejis, kai žmona kreipėsi į detektyvą, kad nufotografuotų vyrą meilužės glėbyje. Tačiau nuotraukas galima falsifikuoti, ir teismas nebūtinai jas konstatuos kaip neginčytiną faktą...
O nesutapę charakteriai?
Kai skyrybų priežastimi nurodo "nesutapusius charakterius" - juokinga. Vienas teisėjas mėgsta paklausti: "Kaip jūs žiūrite į kosmoso užkariavimą?" Paaiškėja, jog požiūris visiškai sutampa.
Ar populiarios vedybinės sutartys? Kaip poros dalinasi turtą?
Įstatymas dar nėra lankstus, ir sutartis sudaro tik viena kita pora. Sutaria, jog skyrybų atveju vyras nupirks moteriai butą, bet neaišku, kokia bus jo kaina, ar jis bus prabangiame kvartale, ar lūšnyne. Euforijos apimti žmonės nepaiso detalių, kurios labai svarbios.
Valdingas vyras dažniausiai pasako: "Čia viskas mano, iš tavęs jokios naudos, tik sėdėjai namie su vaikais."
Vyras dažniausiai linkęs žmonai skirti daug mažesnę dalį drauge užgyvento turto. Buvo atvejis, kai parsivedė į namus perpus jaunesnę moterį ir liepė žmonai su nepilnamečiu vaiku išeiti, nes meilužė negali į ją žiūrėti.
Kaip žiūrite į reklamuojamas "greitas skyrybas"?
Kai kurie tapo priklausomi nuo reklamos, yra perdėm patiklūs. Šių paslaugų tinklą šalyje įkūrė asmuo, pašalintas iš advokatūros. Žmonės parašo pareiškimą, paskui ieškomas laisvas advokatas, atstovausiantis byloje, yra eilė, tvarka, tai užtrunka, ir paaiškėja, kad greitos skyrybos - apgavystė.
Ar santykių pabaiga gali būti graži?
Būna žiauriai skaudu. Poros skaudulius reikia išklausyti pašaliniams žmonėms. Teismo sprendime didžioji dalis žmonių reikalauja būtinai parašyti, jog santuoka iširo dėl kito kaltės.
Skaudžiausia, kai vyras iš tikrųjų myli vaikus, o skiriantis žmona draudžia su jais matytis, išveža pas senelius. Vaikai ir taip išgyvena, o čia dar jais manipuliuojama.
Bet kartą po skyrybų vyras dovanojo moteriai žiedą ir atvažiavo su didele gėlių puokšte. Kitos poros skyrybos sutapo su jų vedybų data, ir jie pasibaigus bylai nuėjo išgerti šampano.
Prieš daug metų jūreivis susituokė su žmona trečią kartą: kai išplaukdavo į jūrą, ji susirasdavo kitą, tuomet jie skirdavosi, ir vėl susieidavo. Bet vienas kartas buvo paskutinis.
Meilė per juokus
Klaipėdos Miesto bažnyčios pastorius Saulius Karosas prieš septynerius metus su žmona ėmėsi iniciatyvos rengti romantiškus pasimatymus savo bičiuliams: 40 porų išvažiuodavo į kitą miestą, viešbutyje šokdavo, linksmindavosi, kitą dieną skirdavo mokymams. Dabar rengia netipiškus DVD seminarus miesto bendruomenei "Per juokus - į geresnę santuoką", parengtus pagal žinomo Amerikos konsultanto vedybų klausimais, radijo laidų vedėjo Marko Gringoro paskaitas. Saulius sako, jog gyvenimas per trumpas, kad mokytumeisi iš savo klaidų.
Iš ko juokiatės savo seminaruose?
Seminaruose kalbame apie paprastus dalykus, kurie yra skaudūs, o juokdamiesi iš silpnybių sutuoktiniai pamato save, pamato kitą. Kai emocijos gyvos ir tikros, gimsta supratimas.
Mes - skirtingi, bet yra universalių dalykų, kur esame panašūs. Mokomės pagiežą, kritiką įveikti atlaidumo jėga. Paaiškėja, jog daug metų kartu išgyvenusios moterys nesupranta, jog vyrai gali visai kitaip mąstyti, ir linkusios juos nurašyti, pasmerkti ir nustoja gerbti. Paradoksas, bet vyrai nori, kad jiems aiškiai būtų pasakomos sąlygos, lūkesčiai. Kalbame, kaip būti gerais meilužiais, ne savanaudžiais, pasakome savo lūkesčius, pripažįstame klaidas.
Šalies miestuose žlunga nuo 50 iki 70 procentų santuokų, yra tiek žaizdų. Maža bendraminčių, kurie skatintų santuoką nuo altoriaus iki karsto lentos. Amerikos konservatyvieji ir net liberalūs psichologai pripažįsta medijų daromą žalą. Jos ir filmai sukuria mitą, kad kažkur pasaulyje yra tavo antroji tikroji pusė, sielos draugas - toks, kokio tu nori, ir nereikia stengtis, nes sutaps kaip dvi apelsino skiltelės.
O dėl ko labiausiai reikėtų stengtis?
Kai kurie žmonės meilę supranta primityviai - kaip cheminę reakciją, jausmus, susižavėjimą, aistrą, kūnišką trauką. Šie biologiniai procesai vyksta, jausmai keičiasi kaip oras, bet santuokos pamatas yra gilesnės vertybės: sąžiningumas, atsidavimas, įsipareigojimas, patriotizmas.
Amerikos sociologas D. Gotmanas įvardija santuokos apokalipsės raitelius: kritiką, pagiežą, užsisklendimą, kaltinimus, malonumų ieškojimą. Kalbėdamas su poromis jis 95 procentų tikslumu nuspėja, kuri santuoka išliks, kuri sugrius.
Ar įsimylėti iš naujo savo sutuoktinį - įmanoma?
Taip, ir tai ekonomiškiau, nei susirasti naują partnerį, - juokiasi. - Žmona nėra moteris iš gatvės, ji negali pasidaryti visiškai nepatraukli. Net subujojus kartėliui, kai išvargina įtampa, tu negali visiškai perdegti.
Aš žinau, ką reiškia nuleisti rankas, apleisti sodą: piktžolės užželia, kurmiai rausia, vaisių nebėra... Griaunamųjų jėgų daugiau nei kuriamųjų. Vyras pamato jauną moterį it žydintį sodą, bet jeigu jis pats nesikeis, nenorės patarnauti, po poros metų ir ją pavers piktžolių lauku. Kai buvau nusivylęs, nebenorėjau būti su žmona, mane nustebino ir išgąsdino mano paties širdies sugedimas. Atsiprašiau žmonos.
Mes per 15 metų nuėjome su žmona miegoti susipykę du kartus, ir aš juos prisimenu. O kai kurie eina miegoti susipykę savaitę, mėnesį. Kai pas mane ateina žmogus ir sako, kad nebemyli žmonos, aš sakau: "Tada mylėk ją." Šventas raštas sako: meilė yra kantri, maloni, nepavydi, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa.
"Kartais pirmas nesusipratimas - pats šeimos sukūrimas"
Psichologas, konsultantas vedybų klausimais Tomas Lagūnavičius įsitikinęs, kad šeima žmogui vis mažiau gali duoti "pozityvo", saugumo ir patikimumo.
Kokie nesusipratimai ardo santuoką?
Kai kada pirmas nesusipratimas būna šeimos sukūrimas: kai skirtingos žmonių vertybinės orientacijos, pomėgiai, šeimos vizija; tuomet tas problemas jie sudės į būsimą šeimą. Vienas įsivaizduoja, jog visus klausimus spręs kartu, pinigai bus bendri, lankys tėvus, o kitas nepasirengęs laikytis tradicijų. Dėl to po laimės ekstazės užmerktomis akimis prasideda trintis ir konfliktai.
Ar galima įpūsti gyvybę mirusiems jausmams?
Labai sunku. Nedažnai padeda įvairiausios pojūčių atgaivinimo terapijos. Jausmas yra ilgo buvimo, veikimo kartu išdava, ir kad sukurtum naujus santykius, reikia kitaip elgtis, o žmonės į tai nėra linkę, nes įpročiai labai stiprūs.
Kaip santuoka gali transformuotis ateityje?
Ji jau dabar pasikeitė. Didžioji dauguma gyvena nesusituokę, nes nenori įsipareigojimų. Partneriai lengviau skiriasi, pavyzdžiui, gavę darbą kitame mieste. Kuo toliau, tuo mažiau šeima gali duoti "pozityvo", saugumo ir patikimumo, žmonės nėra garantuoti dėl ištikimybės, sėkmės, kai ekonominė situacija spaudžia, jie ima labiau rūpintis savimi. Žinoma, dėl to kenčia vaikai.
Aš nesmerkiu jokio partnerystės modelio, nes visi, kurie yra sukurti pasaulyje, turi savo prasmę. XII a. musulmonų kraštuose buvo daug karų, žūdavo daug vyrų, ir religija skatino prisiimti įsipareigojimus likusioms draugų žmonoms ir vaikams, ir atsirado daugpatystė. Katalikiškose šalyse, kai ekonominė situacija buvo sunki, priimtina buvo išlaikyti vieną žmoną ir vaiką. Skandinavijos šalyse yra moterų, kurios augina penkis vaikus nuo skirtingų vyrų, o gyvena su paskutiniojo vaiko tėvu. Tibete trys broliai turi vieną žmoną, nes daugiau negali išlaikyti.
Ar tai priimtina mūsų visuomenei?
Jeigu būčiau įsitikinęs katalikas, žinoma, tie modeliai man būtų atmestini, bet ar Katalikų bažnyčios įtaka stiprėja Lietuvoje? Daugėja alternatyvių galimybių. Keičiamasi partneriais.
Ar nenuvertėja partneris, tapęs mainų objektu?
Konsultuoju žmones, ir žinau, kad jie normaliai jaučiasi, nes tai tik noras paįvairinti seksualinius santykius. Mūsų religijoje susiejami meilė, šeima ir seksas, o iš tikrųjų tai yra skirtingi dalykai. Galima mylėti vieną žmogų nuo keturiolikos metų visą gyvenimą, bet su juo negyventi, ir net sekso su juo nenorėti. Dabar žmonės yra daugiau išsilavinę, matę, linkę gauti naujų pojūčių ir patyrimų. Jie supranta, kad kito pasaulio nebus, vieną kartą dalyvauja šiame žaidime. Kiekvieno asmeninis sprendimas, ar būti giliai tikinčiu, ribotu - jokių santykių, jokių flirtų, ar būti visiškai atsipalaidavusiu "svingeriu".
Kai persisotinama, prasideda iškrypimai.
Pagal kokią religiją iškrypstame? Pagal persisotinimo? Tokios nėra. Krikščioniška religija diktuoja sąlygas. Kuo žmonės turtingesni, tuo daugiau turi laisvės.
Ką jūs čia propaguojate?
Aš nepropaguoju, aš žiūriu iš mokslinės pusės.
O ką sako mokslas apie santuoką?
Sociologijos mokslas sako, kad partnerystės formų gali būti labai įvairių. Prieš 10 metų gėjų vedybos buvo baisus dalykas, o dabar kai kuriose šalyse jiems leidžiama tuoktis, įvaikinti mažylius. Mormonai, turintys daug žmonų, nebėra persekiojami. XVIII a. Amerikoje buvo uždrausta tuoktis merginoms, jaunesnėms negu dvylikos metų, dabar vyras, vedęs tokią, būtų apkaltintas pedofilija.
Norma - tai susitarimas, ir tie, kurie jas laužo, rizikuoja gauti atkirtį, būti apkaltinti sodoma ir gomora. Bet negalime užsimerkti į tai, kas vyksta. Dabar ne karalius, ne bažnyčia mums yra svarbiausia - kiekvieno mūsų "aš", todėl, kad gyvename tokiame amžiuje, kai žmogus nori save realizuoti, ir turi tokią teisę.
Jis negali nusižengti įstatymui.
Tačiau tai, ko įstatymas nereguliuoja, yra žmogaus asmeninis reikalas. Nemoralizuokime, geriau paanalizuokime šiuos reiškinius.
Ar partnerius keičiantį žmogų slaugysime sunkiai susirgusį? Ar remsime ištikus nesėkmei?
Ar jūs visą gyvenimą kartu gyvensit dėl to, kad senatvėje kas nors paduotų stiklinę vandens?
Niekas nedraudžia susirasti vyrą, kuris norės gyventi su jumis viena, tik nepirškite savo vertybių kitiems. Ar visos moterys nori gyventi su vienu partneriu? Nebūtų internetinių puslapių, kur merginos susirašinėja su šešiais vaikinais iš karto. Aš į tai žiūriu kaip į tyrimo objektą ir neklijuoju etikečių. Žmogus nuolat kovoja dėl kito kaip dėl savo nuosavybės. Šeimos modelis nėra idealus, ir nereikia peikti kitų. Demokratija irgi nėra visiems gera. Toks gyvenimas.
"Poligamija - psichologinių traumų padarinys"
Dalia Puidokienė, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė, egzistencinė terapeutė, socialinių mokslų doktorantė:
Patirtis rodo, kad keičiantis partneriais žmogus jaučiasi blogai, nes nėra psichologinio, socialinio saugumo, pastovumo, santykių tikrumo. Ir tuomet jo gyvenime viskas griūva.
Taip, žmonės priima sprendimą keistis partneriais, bet sprendimas sąlygojamas jo valios. O ši gali būti pažeista, veikiama skausmingų įvykių, trauminių patirčių, nesaugumo, bejėgiškumo jausmų, emocijų, santykių, suvokimo pokyčių, ir visa tai keičia valios kokybę. Tokį žingsnį galime laikyti pasirinkimu, bet jis nėra iki galo suvoktas arba toks, kokio jis iš tikrųjų norėtų. Pasirinkimo sudėtinės dalys - spontaniškumas, savęs patvirtinimas kaip žmogiškos būtybės, supratimas, kad pats kuria savo gyvenimą, o ne varomas instinktų, sąmoningas prisiėmimas atsakomybės ir kaltės. Žiūrėkime, ar tos dalys yra sveikos.
Poligaminis gyvenimo būdas moterį verčia jaustis nesaugią, nesvarbią, pažeidžiamą. Ji nesijaučia autonomiška, individuali ir unikali. Kai kurios moterys pasakoja norėjusios arba bandžiusios nusižudyti.
Poligamiją mėgstantiems vyrams moteris tampa objektu. Manau, kad ir jie praranda žmogiškumą, ir kažin ar jaučiasi kaip vyrai, o ne patinai.
Rašyti komentarą