Berods tėčiui. Mamai patiko Kristinos vardas. Tradicinio, paprastesnio vardo norėjo ir seneliai. Visi vardų pasiūlymai buvo surašyti ant lapelių, sumesti į kepurę ir traukiamas vienas. Burtai galutinai nulėmė, jog būsiu Mindvilė. O jeigu būtų gimęs berniukas, būtų buvęs Vilmindis.
Tuo metu, kai gimiau - 1978 m., nebuvo įprasta vadinti vaikus sudėtingais, negirdėtais, išgalvotais vardais. Populiariausi mergaičių vardai buvo Kristina, Jurga, Asta ir panašiai. Jau pirmaisiais mano gyvenimio metais apie mane, neįprasto vardo savininkę, buvo straipsnis spaudoje.
Kartais juokauju, kad tėvai galėjo ir užpatentuoti mano vardą, nes iki šiol nesu sutikusi antros Mindvilės. Tik prieš penkerius ar šešerius metus girdėjau, kad kažkas taip pavadino savo dukrą Kaune.
Ar visada buvai patenkinta savo vardu?
Vaikystėje buvau labai nepatenkinta, nes vaikai keistai žiūrėdavo, būdavo sunku jiems paaiškinti. Pykau ant tėvų, klausdavau, kodėl mane taip pavadino. Nuo mažų dienų įpratau pasakyti savo vardą garsiai ir paraidžiui, kad neperklausinėtų, bet iki šiol nepažįstantys manęs žmonės pervadina mane milijonais kitų vardų... Bet dabar dėl to jau nepykstu.
O patikti šis vardas pradėjo paauglystėje, kai jau rūpėjo saviraiška. Be to, kai turi išskirtinį vardą, nelimpa pravardės.
Ar yra koks nors Mindvilės trumpinys, gal sušvelnintas variantas?
Artimi žmonės dažnai pašaukia Mindve.
Ar savo vaikui duotum retą vardą?
Būtinai. Labai norėčiau, kad sudurtinio vardo iš tėvų vardų istorija taptų šeimos tradicija. Bet mano vardas ir taip sudėtingas. Jei jį sudėtum su kitu vardu - išeitų šešių skiemenų žodis. Ko gero, manęs laukia tikrai sudėtingas kūrybinis procesas...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą