Repetuojame pačias sudėtingiausias airių pjesės "Marina Kar" scenas ir finalą. Visas veiksmas sukasi apie nuostabią despotę močiutę. Dukras ir anūkes ji tiek užspaudus, kad šios visiškai neturi savo asmeninio gyvenimo. Vaidinu močiutės anūkę Mėją, kurios mama nusižudė. Mylėdama močiutę ir legendas, kurias man pučia į galvą, suvokiu, kad tokia niekada nebūsiu. O tokios, kokia esu, niekas priimti nenori.
Ar pačiai gyvenime teko patirtį tokią dilemą?
Man, kaip žmogui, tai labai artima. Juk yra momentų, kada mes kišami į kokią nors lentynėlę ir žūtbūt joje verčiami būti. Tačiau yra kitų dalykų, kurie man sudėtingi šiame spektaklyje. Juos teoriškai gyvenime esu mačiusi, tačiau pati nepatyrusi. Todėl turiu ką veikti.
Įtampą kelia ir teatro situacija. Neturime savo aikštelės, esame priversi važinėtis: Kaunas, Telšiai, Plungė, Šakiai, Vilkaviškis. Nėra laiko ir susitelkimo mokytis tekstą, gilintis į medžiagą. Nemėgstu nežinios ir prieblandos meto savo viduje. Ir dar man nepatinka aptarinėti problemas - turiu jas spręsti, antraip negalėsiu užmigti.
Turbūt neminėsime, kiek tau gruodžio 2 dieną bus metų?
Žinoma, minėsime - 50! Patinka juokauti su studentais: patylėk, juk man greitai 50 metų, ir aš žinau, ką tai reiškia.
Ir ką tai reiškia?
Aš noriu būti adekvati savo metams. Vidine prasme. Išoriškai, jei atrodai geriau, ir ačiū Dievui. Nenoriu būti nepamatuotai naivi, pernelyg entuziastinga, kai tas entuziazmas neišplaukia iš vidaus. Ir neatrodyti juokingai - moteris žvaigždelė ar koks varpelis.
Kad taip jaustumeisi oi, kiek reikia nuveikti. Tai ateina per didelių kompleksų nugalėjimą, per vargą, pyktį, savęs mušimą.
Tai pasisėmus rykštelę iki šiolei metodiškai save plakei?
Pasiėmus rykštelę, privalai profilaktiškai tai daryti. Antraip bus galas - sotu, ramu. Šiltos kailinės šlepetės, gražios, saldžios programos, daug maisto. O šlepečių nėra. Kartais pasvajoju, kada nors jas įsigysiu. Tik nereikia man jų dovanoti,- grėsmingai suraukusi antakius perspėja.
Vienus prieš apvalius gimtadienius kamuoja egzistenciniai klausimai, kitiems kyla noras padaryti ką nors beprotiško - iššokti iš parašiuto, įkopti į Everestą.
Nejaučiu jokių niūrių minčių. O kvailysčių, man atrodo, esu jau su kaupu pridariusi,- juokiasi. Tačiau labai norėčiau išvažiuoti iš Lietuvos ir ilgai keliauti po įvairias šalis. Nežinau ar su kuprine ilgai ištverčiau, nes labai vargstu nuo diskomforto. Tai gal truputį su kuprine, truputį viešbutyje. Besčiau į kokią šalį žemėlapyje ir bandyčiau ją pasiekti.
Bet neišvažiuoji.
Todėl ir noriu, kad neišvažiuoju.
Sakei, kad esi kvailysčių pridariusi, tačiau tavo asmeninis gyvenimas nėra visų aptarinėjamas objektas. Tvarkinga aktorė be skandalų.
Kvailystės ir skandalai - skirtingi dalykai. Tai, kas kvaila man, gal kitiems normalu. O savęs viešinimas man klaikiai nepriimtinas. Esu ne "tūsų" žmogus. Vargstu, neturiu ką veikti. Sudėtinga vaikščioti ratais, kažką kalbėti. Pavydžiu žmonėms, kurie kompanijose sužydi, atsigauna, spinduliuoja energija ir jaučiasi savame kailyje.
Kokio velnio tuomet ėjau į aktores? Jei kam nors rūpiu - nekultūringa ignoruoti. Kitas reikalas, ką kalbėti. Joks žurnalistas nespaudžia už gerklės: sakyk, Nele, kiek plastinių operacijų darei?
Nagi, nagi. Ir kiek tų plastinių operacijų darei?
Nė vienos, dar tik ruošiuosi, - juokiasi. - Būtinai tai parašyk, kad visi žinotų.
Mačiau, kad geri želmenų sultis. Propaguoji sveiką gyvenimo būdą ar taip plastinei operacijai ruošiesi?
Buvo tokia banga. Tačiau vėl grįžau prie juodos kavos. Sveikam gyvenimo būdui neturiu kantrybės.
Ar galėtumei tiksliai pasakyti, kiek vaidmenų suvaidinai?
Apie kiną kalbėti lengviau. Privalėjau žinoti, nes anksčiau nuo skaičiaus priklausė uždarbis. Kine esu suvaidinusi 25, o teatre - ką aš žinau? Turėčiau kreiptis į literatūrinės dalies vedėją. Gal per 40?
Kuriuos jų labiausiai išskirtumei - sunkius, vertingus, įdomius būtent tau?
Labiausiai įstrigę vaidmenys, kurie mane labiausiai keitė kaip žmogų - Zilkė "Šaltame vaike", ? (vaidmens vardas) "Plikagalvėje dainininkėje", Ekselė "Už uždarų durų". Kuriant šiuos vaidmenis, manyje kažkas keitėsi.
Anksčiau man klaikiai stigo drąsos. Prasižioju ir viską iš baimės sunaikinu. Bijojau gyvenimo nesėkmių - nuo jų slėpiausi kaip vėžlys kiaute. Vaidmenys kūrė mane. Kada aktorius įdomus? Kada pats save kuria. Tai įvyksta tada, kai "įlendi" į vaidmenį iš tiesų, ne teoriškai.
Ar prisimeni pirmuosius žingsnius scenoje?
Pirmą kartą spektaklyje vaidinau 10 klasėje. Profsąjungų rūmuose Valė Karalienė turėjo dramos būrelį. "Tu man primeni Rūtą Staliliūnaitę",- sakė. Ir perspėjo, kad bus sunku, nes visi lygins su ja. "Ieškok savęs, stenkis gyvenime nieko nemėgdžioti",- vis kartojo.
Pirmas spektaklis ir nesėkmė. Dingo taburetė, ant kurios turėjau sėdėti. Nepasimečiau. Atsisėdau ant stalo. Klasiokai labai sodriai juokėsi. O su kinu pirmą kartą susidūriau 11 klasėje. Vaidinau epizodinį vaidmenį "Perskeltame danguje". Ir tik paskui buvo "Turtuolis vargšas".
O paskutinis filmas - "Nuodėmės užkalbėjimas?
Ne. Neseniai grįžau iš istorinės epopėjos "Jarmolovai" filmavimų Maskvoje. Filmo režisierius - kino klasikas Krasnopolskis. Patvirtino be bandymų, sakė, vaidmuo nedidelis. "Tik nerodykit režisieriui be grimo",- girdėjau kalbant.
Nieko sau, matyt jau sudainuota mano dainelė, be grimo rodyti bijo. Pradėjo grimuoti raukšles, senatvines dėmes, nužilino plaukus - buvau septyniasdešimtmetė bobutė - Greta Gansovna, mokiusi vaikus prancūzų ir anglų kalbų.
"Nuodėmės užkalbėjimas" buvo ypatingas tuo, kad po didžiulės pertraukos vėl grįžau į kiną. Kinas man suteikia daug adrenalino. Turi visuomet būti pasiruošęs - nežinai, kokią akimirką tave pašauks. Tas žinojimas, kad nieko nepataisysi, įkvepia ir daug laisvės.
Negalėtumei skųstis ne tik teatro, bet ir gyvenimo scenos vaidmenų trūkumu: teatro ir kino aktorė, televizijos laidos vedėja, dėstytoja, mama, žmona.
Neseniai pagalvojau: kaip "faina", kad tokiu beprotišku ritmu lekiant gyvenimo traukiniui, paraleliai vyksta ir mano asmeninis gyvenimas. Didelis džiaugsmas, kad turi vaiką ir jam gyvenime sekasi. Turi vyrą, su kuriuo susišneki, nesimuši, nesiskiri. Kad turi kitą darbą ir randi bendrą kalbą su studentais. Aš patenkinta savo asmeniniu gyvenimu ir nesijaučiu likimo nuskriausta.
Ar 50 metų aktorei moteriai kažką keičia jos karjeroje?
Be abejo, keičia. Jau niekada nebebūsiu lyrinė mylimoji. O moteris, kuri, pageidautina , jaustų proto ir jausmų harmoniją. Vaidmenys bus adekvatūs amžiui: gal mamos, gal vyresnės draugės.
Neliūdna, kad neteks vaidinti Džiuljetos?
Džiuljeta būti net nenorėčiau. Liūdina tik tai, kad tokio amžiaus aktorėms moterims labai nedaug pjesių parašyta. Jeigu vyresnė moteris - tai būtinai žiežula, prietranka, ar kokia ligota. Tas vienodumas truputį erzina.
Kas paskutiniu metu tave labiausiai nustebino, pritrenkė, suteikė džiaugsmingą impulsą?
Visuomet nustebina ir pradžiugina žmonės. Iki ašarų stulbina netikėtas žmogiškas gerumas ir supratimas. Tuo mane galima nupirkti tą pačią sekundę, o ne kokiais skambiais žygdarbiais. Vakar užėjau į parduotuvę vandens. Pamatė mane dvi moterys, pasivijo gatvėje ir įteikė gėlių. Nei iš šio, nei iš to. Tai be galo malonios staigmenos, kurių mano gyvenime netrūksta. Gali apsiverkti iš džiaugsmo. Nes supranti, kodėl tu esi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą