Paulius Paulionis: "Tėvukas buvo neformatas"

Praėjus penkiolikai metų tėvo pėdomis bemaž tais pačiais keliais - į žygį per Baltiją - ruošiasi ir G. Paulionio sūnus Paulius. Kartu su dar dviem bendraminčiais - Jurdanu Butkumi bei Mariumi Norvaišu jis ketina baidarėmis iš Švedijos parplaukti į Klaipėdą, šį savo žygį skirdamas Lietuvos vardo tūkstantmečiui bei tėvo atminimui.

Šiandien šiltai ir saugiai sėdėdami savo krantuose galime tik svarstyti - reikėjo ar ne, prasmingi, o gal - visiškai beprasmiški buvo prieš 15 metų G. Paulionio įveikti kilometrai, kuriuos drąsus keliautojas išmatavo į Baltiją nėręs visiškai vienas - be lydinčios jachtos ir šiuolaikinės navigacijos įrangos. Tačiau būtent taip tuomet jis suprato savo misiją - pranešti žinią apie Lietuvą. Švedijoje sutiktas kaip mažai kam žinomos jūrinės valstybės ambasadorius ir iš vienos švedų žurnalistės neoficialiai gavęs garbingą Lietuvos vikingo vardą, savo gimtinėje į Lietuvos jūreivystės istorijos metraščius G. Paulionis įsirašė tyliai.

Jo sūnus Paulius niekada neabejojo tėvo žygio prasme, nors dėl jo neteko ypač brangaus žmogaus. Pauliaus sodyboje plevėsuoja Lietuvos vikingų vėliava su tėvo atvaizdu, įsteigta viešoji įstaiga "Gintaras Paulionis", minami ministerijų slenksčiai, kad Lietuvos vikingo titulas būtų pripažintas oficialiai ir skiriamas jūras įveikusiems drąsiems lietuviams.

Eidama į susitikimą su Pauliumi, svarsčiau: ar poreikį galynėtis su iššūkiais, norą pažinti savo gelmes ir išmatuoti dvasios stiprybę žmogus paveldi kartu su akių, plaukų spalva ir net tais bruožais, kuriuos pastebi tik jautri, labai artimo žmogaus akis? "Jis visiškai toks, kaip Gintaras. Atėjęs pas močiutę, į duris paskambina taip, kad net širdis suvirpa. Paulius Gintarą primena ir savo gera širdimi, noru padėti artimiesiems. Visi sako, kad tai paveldėta iš tėvo", - prisimenu šį pasaulį jau palikusios Danutės Paulionienės, Pauliaus močiutės, žodžius.

Tačiau pats Paulius į klausimą, kas paveldima, o kas ne, teigia atsakymo neturįs ir jo neieškantis. Tik santūriai tarsteli: "Norėčiau, kad mano vaikai gyventų ramiau".

Ketino plaukti su sūnumi

Paulius Paulionis į klausimą, kas paveldima, o kas ne, teigia atsakymo neturįs ir jo net neieškantis, tik santūriai tarsteli: "Norėčiau, kad mano vaikai gyventų ramiau..."

Kai tėvas išsirengė į lemtingą žygį, tau buvo 17 metų. Kaip priėmei jo pasirinkimą? - paklausiau Pauliaus.

Suvokiau, ką jis daro, nors tuomet neįžiūrėjau didingumo. Tikėjau juo. Ir jis pats šventai tikėjo. Daug pasakojo apie būsimą žygį. Pamenu, nusijuokė kartą ir tarstelėjo: "Kai grįšiu, plauksim per vandenyną dviese". Tai buvo ne pirmas ekstremalus tėvo žygis. Iki tol jis buvo išvaikščiojęs Sibirą, save išbandęs kalnuose ir dykumose. Tėvas nebuvo užsispyręs vienišius. Jis turėjo komandą - draugus, bendraminčius, su kuriais ne kartą leidosi į pavojingas keliones. Mane nuo vaikystės supo labai įdomūs ir dvasiškai turtingi žmonės - tėvo draugai, iš kurių buvo galima gauti daug įdomios patirties, žinių, įkvėpimo. Tik tąkart į kelionę jis išsiruošė vienas. Nes tai buvo visiškai kitoks žygis.

Ar Gintaras buvo iš tų žmonių, kuriam knietėjo išbandyti dvasinės ir fizinės ištvermės reikalaujančius dalykus?

Manau, kad tėvukas buvo iš tų, apie kuriuos taikliai pasako žodis - "neformatas". Kurie negali gyventi ramiai, vis ieškodami sau iššūkių. Gal ir aš pats panašiai elgiuosi. Būni sau ramiai ir, regis, gyvenimas praranda kažkokią prasmę. Darosi nejauku, kad viskas pernelyg sudėliota į lentynėles, kad visur užklijuotos etiketės - nebėra spalvų, vėjo, nebėra įkvėpimo. Staiga prireikia iššūkio, kuris sujauktų tą nusistovėjusią tvarką, įneštų naujų emocijų. Vieniems užtenka sporto salės, kad pasiektų tą rezultatą. Kitiems reikia rimtesnių išbandymų.

Kokį prisimeni tėvą?

Jis buvo nuolat savęs ieškantis, naujų potyrių išsiilgęs žmogus. Pats susirasdavo sau užduočių. Paskui ieškodavo joms sprendimų. Nieko nedarė taip, kaip visi. Nuolat kažką kūrė. Jo sodyba - iššūkis iš miesto susikurti kaimą. Ir tai padaryti originaliai, savo rankomis. Labai įstrigo tėvo kasdienio gyvenimo pamokos. Važiuojame autobuse, o jis man: atsistok, jeigu moteris įlipo, užleisk vietą damoms. Skiepijo požiūrį - kad ir kas atsitiktų, kad ir kur būtum - visuomet išlik džentelmenas. Pamenu, kažkoks vaikinukas pavogė tėvo motorolerį. Tėtis nuėjo į miliciją, atsiėmė visas pretenzijas, sutvarkė motorolerį ir sudarė sąlygas tam asocialios šeimos vaikui lankytis mūsų namuose. Iš pradžių jaučiausi kiek užgautas, kad svetimas ateina į namus. Paskui supratau, kodėl tėvas taip darė.

G. Paulionis labai domėjosi dvasine gyvenimo puse, Rytų filosofija, neribotomis žmogaus galimybėmis. Ar jautei tai?

Tėvas to niekada neslėpė. Tačiau man patiko, kad jis mums, vaikams, to niekuomet nepiršo, leisdavo laisvai rinktis. Ir visuomet suteikdavo informacijos, jeigu to paprašydavome. Manau, kad dvasinis fundamentas, vidinė stiprybė - labai svarbūs dalykai. Tėvo gyvenime jie buvo labai reikšmingi.

Skleidė žinią apie Lietuvą

Praėjus 15 metų į G. Paulionio žygį galima pažiūrėti įvairiai. Vieniems jis kvailas, kitiems - prasmingas. O kaip tu pats jį vertini dabar?

Prasmė vien ta, kad toks žygis buvo. Prisiminsiu velionio senelio žodžius: jeigu visi vyrai sėdėtų įsitvėrę žmonų sijonų, niekas nebūtų atradęs Amerikos. Daugybė žmonių dievagojasi, kad myli tėvynę. Tačiau nepajudina nė piršto dėl tos tėvynės. Arba išvažiuoja į kitą šalį ir deklaruoja tėvynės meilę. Arba keikia savo kaimynus, valdžią, yra viskuo nepatenkinti, tačiau nieko nedaro, kad savo gyvenimą pakeistų. Tėvas darė tai, ką galvojo. Ne skandalais, ne žodžiais, o darbais.

Trys Pauliui artimi žmonės, kurių jau nebėra tarp gyvųjų: močiutė, senelis ir tėvas.

Vadinasi, tas plaukimas buvo ne tik todėl, kad norėjo nugalėti save?

Tėvas norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad yra tokia Lietuva. Bent jau taip sakė man, kai apie tai kalbėjomės: "Kodėl turime būti pasislėpę? Kodėl negalime parodyti, jog yra tokia šalis ir mes joje gyvename?" Šis jo žygis - besąlygiškai prasmingas, o tėvas man iki šiol yra draugas, mokytojas.

Yra? Kalbi apie jį esamuoju laiku.

Gal kiti žmonės nesupras, tačiau man tėvas ir toliau gyvena. Jis pasirinko tokį kelią - plaukti. Ir žuvo. Tačiau liko tie patys žygiai, tie patys draugai - gyvenimas vyksta toliau. Tėvo nėra tik fizine prasme. Kiti mėgsta važiuoti į kapus, o aš nuvažiuoju į Preilą ir pasikalbu su juo, kai man to labai reikia.

Prieš keletą metų įlipai į aukščiausią Tatrų viršūnę ir įsmeigei joje Lietuvos trispalvę. Ar tai tėvo idėjų tąsa?

Galima sakyti, kad taip. Gerlaho (kalno pavadinimas. - Aut. past.) aukštis - apie 5 kilometrus. Įlipau kartu su draugu Dainiumi. Tai jau alpinizmas, o šiaip labiau propaguoju vadinamuosius trekingus.

Mėgsta padanges ir žarijas

Plauki į jūrą, valdai vėjo aitvarus, šunų kinkinius - apie kokius iššūkius dar svajoji?

Kaitserfingas ar motociklai šiandien jau nebėra iššūkis. Labai norėčiau dalyvauti 150 kilometrų varžybose dykumoje. Tai būtų tikrai ekstremalus žygis.

Regis, tavo, kaip ir tėvo, gyvenimas - ne prie krosnies. Vieną dieną tu Klaipėdoje, kitą - jau Kopenhagos oro uoste. Kur nuolat keliauji?

Į darbą (juokiasi). O jis - įvairiose pasaulio šalyse. Šiuo metu vadovauju norvegų kompanijos "Orange Baltic Group" aukštalipių komandai, dirbu inžinieriumi-inspektoriumi. Atsakau už žmonių saugumą, todėl ir pačiam tenka lipti aukštai. Toks yra pramoninis alpinizmas, o aukštalipiai - labai įdomūs žmonės. Buvę profesionalūs sportininkai, verslininkai. Yra kažkokia dvasia, kuri žmones traukia pasirinkti tokią profesiją.

Girdėjau, ir per žarijas vaikštai.

Ėjimas per žarijas - tik viena motyvacijos treningo dalių. Esu "Fire Walking Institute of Researh and Education" (JAV) instruktorius ir laisvu laiku Lietuvoje organizuoju vienos dienos motyvacijos seminarus įmonėms. Kam to reikia? Jeigu žmogus kam nors labai susikoncentruoja, jis tai automatiškai padaro. Instruktorius sugeba tiek motyvuoti žmogų, kad šis padaro, regis, neįmanomą dalyką. Atsistoja ant 600 laipsnių žarijų ir nenudega kojų. O kai smegenys atsileidžia, šis "pratampymas" teigiamai paveikia tolesnį žmogaus gyvenimą. Tame nėra jokios mistikos.

Ar tiki likimu?

Esu fatalistas. Jeigu skirta, - tai ir bus. Tačiau ne šiaip sau sakoma: kas saugosi, tam ir Dievas padeda. Plaukdami per Baltiją mes nesiruošiame kvailai rizikuoti ir tampyti likimo už nasrų. Aš manau, kad visi trys - aš, Jurdanas ir Marius - esame labai reikalingi savo namuose. Turime tikrai dar daug ką nuveikti būdami čia, Lietuvoje.

Vienas paskutiniųjų G. Paulionio laiškų artimiesiems

"Rašau iš Bornholmo. Atplaukiau iš Treleborgo prie 7 balų (15 m/s). Galvojau, kad laivas neišlaikys - išlaikė. Praėjusią naktį - vėl baisi audra. Šiandien tvirtinsiu putoplastą, kad bent paviršiuje laikytųsi. Eisiu per Lenkiją. Tai labai ilgas kelias, bet saugus. Nesinervuok, nes vis tiek atplauksiu. Myliu Jus labai - Tėtis."

Vienišas keliautojas

• Vienišų jūrų keliautojų erą pradėjo danų kilmės amerikietis Alfredas Jensenas, 1876 m. per 46 paras valtimi perplaukęs Atlantą iš Glosterio (Šiaurės Amerika) iki Liverpulio (Didžioji Britanija).
• Gintaras Paulionis pagal senųjų Niūfaundlendo žvejų dorių brėžinius pats pasistatė irklinę valtį ir pavadino ją Alfredo Jenseno vardu.
• 1994 m. birželio 28 dieną G. Paulionis išplaukė iš Klaipėdos.
• 1994 m. liepos 14 d. pasiekė Švedijos, vėliau - Danijos krantus.
• Didžiulė audra, 1994 m. rugsėjo 29 paskandinusi keltą "Estonija", nepagailėjo namo grįžtančio vienišo keliautojo.
• Spalio 5 dieną sudaužyta valtis "Alfred Jensen" rasta paplūdimyje ties Nida.
• Spalio 15 dieną jūros bangos išplovė G. Paulionio kūną.
• G. Paulionio valtis "Alfred Jensen" saugoma Lietuvos Jūrų muziejuje.
• 1999 birželio 26 - liepos 8 dienomis kanoja "Baltoscandija" Baltijos jūrą maršrutu Palanga-Kalmaras (Švedija) perplaukė Vytautas Žalys, Vytautas Germanavičius ir Audronis Skurvydas. Juos lydėjo jachta "Ragainė".
• Liepos 30 - rugpjūčio 2 dienomis žygį per Baltiją iš Gotlando (Švedija) į Klaipėdą baidarėmis ketina pakartoti trys klaipėdiečiai Paulius Paulionis, Jurdanas Butkus ir Marius Norvaišas. Juos lydės jachta "Šatrija".