Remigijus Žiogas: "Esu žiogas visa esybe"

Aš esu vienas toks Žiogas, dirbantis pramogų versle. Senelis - stalius, mama - "telefonistė", tėtis - vairuotojas, ir nė vienos močiutės menininkės. Dar šeštoje klasėje buvau išrinktas populiariausiu mokyklos moksleiviu. Vėliau, jei kas kaime susimušdavo, į mane kreipdavosi kaip į teisėją ar diplomatą. Na, iš bažnytkaimio atvažiavęs į Klaipėdą, stojau į režisūrą, ir visas kaimas tikėjosi, kad būsiu antras didis režisierius iš Viekšnių - po J. Miltinio.

Ir čia gyvenimas iškrėtė pokštą?

Per stojamuosius visiems lindau į akis, patarinėjau kolegoms dėl etiudų, organizavau giedoti himną dėstytojams, tad šie pasakė, kad turiu neteisingą nuomonę apie režisūrą, kad manęs jiems "jau per daug" - todėl atia. Didysis "bajeris" buvo tas, kad įstojau į Paslaugų verslo mokyklą studijuoti interjero dizaino. Bet mane pastebėjo prodiuseris Haroldas Šlikas, pakvietė į popmuzikos grupę "Rugiagėlių berniukai", o vėliau - vesti renginio, ir štai aš šešti metai vadovauju pramogų bendrovei. Su dviem kolegomis neriamės iš kailio, kad sukurtume karališką pramogą.

Kaip sakoma, "Titaniką" pastatė profesionalai, o diletantas - Nojaus arką.

Na, renginių režisūros studentus dėstytojai siunčia Žiogo pažiūrėt, kaip nereikia režisuoti, bet atėję patys labai juokiasi. Aš ir naktį pažadintas sušuksiu: "Labas vakaras, ponai ir ponios!" Buvo tų šou ir bažnyčiose, ir miesto šurmulingose šventėse, tik laidotuvių ceremonmeisteriu dar nebuvau.

Su sužadėtine Rovena. "Greit bus mūsų didelės ir storos žemaitiškos vestuvės."

Turite fenomenalią atmintį, kaupiate sąmojus, kuriuos prireikus ištraukiate it fokusininkas triušius...

Gali mintinai išmokt civilizacijų linksminimo būdus iš enciklopedijų, bet viskas priklausys nuo žiūrovų reakcijos, ir scenarijus gali nukrypti tokia linkme, kad pats nežinai, kuo baigsis. Mėgstu sukelti savotišką stresą, parodijuoti. Įsikūniju į tris dešimtis personažų - kapitoną, piratą, husarą, kunigą (šis ypač tinka įmonių naujokų krikštynoms). Kelių policininkai - mano "draugai", nuolat stabdo už viršytą greitį, tad nusprendžiau pasipelnyti ir iš jų, sukurdamas Mento personažą. Bet pastebėjau, kad po vidurnakčio įsitriukšmavę svečiai jau sunkiai priima tą personažą: išvadina negražiais žodžiais.

Turite privilegiją pasišaipyti iš galingųjų.

Teko ir Seimo nariams vesti vakarėlį, jie irgi turi humoro jausmą, nors ir savotišką. Smagu žiūrėt, kaip keturiasdešimtmečiai įmonių bosai prisilipdo klouno nosis ir šoka viliotinį stebeilijant trims šimtams pavaldinių.

Ar nepasitaiko, kad žmonės patys nežino, ko nori?

Dabar jau žino. Naujieji lietuviai nori "bomžų" vakarėlių, silkės su "šnapsu". Išlipa iš limuzinų, vilkėdami skarmalais, su tam tikru makiažu, ir sako man: "Na, durnink mus." Suvaidina spektaklį, kaip jie nusirito iki tokio gyvenimo, ir taip toliau. Dar populiarūs pirmykščių žmonių vakarėliai - renkasi su kailiais ir kuokomis, vyksta genčių prisistatymai su ritualiniais šokiais.

"Pavardė - mano vizitinė kortelė, ji atspindi gyvenimo būdą: strakalioti ir linksminti publiką"

Ką veikiate, kai nedirbate?

Giedu Švento Kazimiero bažnyčios chore, dalyvauju ateitininkų organizacijos renginiuose.

Manau, ir jūsų išrinktoji - ne melancholiška asmenybė.

Treji metai esame susižadėję. Rovena - Klaipėdos muzikinio teatro smuikininkė. Ateinantį rudenį taps Žiogiene. Siuvuosi husaro kostiumą, žalią ir žiogišką.

Kur ją išvydote?

Parodų rūmuose. Graži kaip Penelopė Kruz. Akys juodos kaip mano mamos. Apžiūrinėjo paveikslą. Visas išbalęs pakalbinau, ji atsisuko: "Jums tikrai jis patinka? Ir kodėl gi?" Kad ėmiau skiesti apie kompoziciją, koloritą ir gilią mintį...

Regis, neturite trūkumų: negeriate, nerūkote, nemeluojate?..

Esu plepus tuščiagarbis egocentrikas. Ir iki šiol lankausi pas logopedą.

Dar nepasakojote apie svingerių vakarėlius.

Gal kitą kartą...

Kokių kvailysčių esate gyvenime prikrėtęs?

Kartą, prasilošę kortomis, trise perėjome per miestą vilkėdami triko. Dar gatvėje vaidinau kalėjimo bėglį.

Kaip reagavo praeiviai?

Skeptiškai.

Kaip švenčiate savo gimtadienius?

Rūsiuose tarp šikšnosparnių, apdulkėjusių rakandų, arba Anikės aikštėj, pasitiesę antklodę, kviečiame praeivius paragauti mišrainės. Prieš metus nesulaukęs, kol draugai pasveikins, pats vienas pradėjau valgyti. Įsiveržė vaikinukai, rankas užlaužė, akis užrišo, burną lipnia juosta užklijavo, įmetė automobilin, paskui - kitan... Kai dvi gailestingos bobutės man akis ir rankas atrišo, supratau atsidūręs Melnragėje, o rodyklės per šuntakius atvedė į kopas, kur jau laukė penkiolika geriausių draugų bei giros ir mandarinų puota. Šįvakar švęsime mano 25-ąjį gimtadienį, kurio tema - vaikystė, tad visi būsime su "pampersais", šliaužtinukais ir čiulptukais. Palinkėkite man naujų metamorfozių.