"Taip, aš būsiu kunigaikštis ir krivių krivulis", - juokėsi Romualdas. Jis ne tik turi garsių kalvių Stankų iš žemaitiškos rūdos, tvirtumu kone prilygstančios Damasko plienui, nukaldintą kalaviją. Per trejus metus numelioravo jam priklausančias žemes, sustūmė 6 m aukščio kalvą, iškasė tvenkinį ir, gavęs detaliojo pilies projekto plano patvirtinimą bei statybų leidimą, šį pavasarį ketina pradėti ką sumanęs.
Apie poną Romualdą atsigirsta įvairių gandų, neva savo projektui pinigų užsidirbęs triūsdamas Ispanijos pomidorų ir apelsinų plantacijose. Iš tikrųjų jis - tolimųjų reisų vairuotojas. Tačiau dar yra ir žemaitis, o jei tikėsime poetu Sigitu Geda, lengviau pažinti šešias Japonijas negu vieną žemaitį.
O jeigu dar šis turi didelę svajonę ir pašėlusio užsispyrimo, ir iš protėvių perimtą pasaulėjautą, senuosius tikėjimus, mitologiją... Visa tai jam suteikia tvirtybės tą viziją įkūnyti.
"Esam turėję kontaktų su ponu Maceika", - prisipažino archeologas profesorius Vladas Žulkus. - Puiki idėja, jeigu jis rimtai, kiek įmanoma tiksliau pagal archeologinius duomenis ir mokslininkų įsivaizdavimus stengsis atkurti pilį. Žinau, kad jau konsultavosi su Lietuvos istorijos instituto mokslininku Gintautu Zabiela.
Jeigu žmogus susipylė kalvą ir kuria konstrukciją, kuri turės ne tik atraktyvią vertę turistams, bet ir pažintinę - kodėl gi ne?" - sveikino specialistas.
 |
| "Aš į savo žemės kampelį Kaupų kaime sudėsiu dalelę Žemaitijos istorijos", - sakė klaipėdietis Romualdas Maceika |
Regėjimai
"Kas antras žemaitis turi bajorų kraujo", - pusiau juokais sako Romualdas, kai vykstame apžiūrėti jo valdų. Tačiau jam svarbiausia ne genealoginis medis, o žmogaus asmenybė, nes ji ir protėvių pažinimas padaro žmogų "kilmingą" ir kilnų.
Pasakoja gimęs Varniuose, vieną gruodžio naktį, spiginant 20-ies laipsnių šalčiui, tiesiog gatvėje. Taksi dar nebuvę, ir jo motina, pajutusi sąrėmius, vyro lydima, pėsčiomis išėjusi ligoninėn.
Romualdo tėvas jam dažnai pasakodavo apie XIII-XIV Žemaitijos aukso amžius, kai lemtinguose Saulės ir Durbės mūšiuose žemaičiams sumušus Livonijos ordiną, šiam nepavyko atsiimti anksčiau užkariautų teritorijų, susiformavo naujas žemaičių valsčius Medininkai, o Lietuva šių pergalių dėka tapo jūrine valstybe.
"Aš nebijau sakyti, kad medituodamas regiu vizijas, jos mane įtraukia ir skatina plačiau atverti akis. Aš matau akmenis žmonių veidais, "įeinu" į gilią praeitį (tai vadinama laiko reversu), ir matau protėvių gyvenimo fragmentus: kaip jie alkose aukoja savo dievams, kaip nuo pilies kuorų laido strėles į priešus, verda karštą dervą, ginasi karo kirvukais ir kuokomis", - pasakoja žemaitis.
Jis surinko daugybę informacijos apie medines Žemaitijos pilis. Taip kilo mintis atkurti XIII-XIV a. Getautės pilį. Nesivarginsiu aprašinėti regėjimus detaliau, nes rašytojas Kalėda, anot pokalbininko, jau rašo scenarijų kino filmui.
Vyrai kaunasi iš tikrųjų
Jau antri metai liepos 13 dieną Kaupose, kunigaikščio Romualdo valdose, renkasi XIII a. mūšių meną, karybą ir gyvenseną propaguojančių kovos klubų "Kovarnis" ir "Vilkaplakai" nariai, kurie mėgina atkurti garsųjį 1260 m. Durbės mūšį. Jo metu žemaičiai sumušė Livonijos ordino kariauną, kurios kiekvienas riteris turėjo po septynetą parankinių iš pavergtų baltų genčių.
"Vyrai kovojo iš tikrųjų, su metalo kirviais ir kalavijais, tik šių ašmenys buvo atbukinti. Iš pradžių atrodė, kad tai tik vaikų žaidimai, bet įsikarščiavus, buvo ir kraujo, ir prakirstų galvų.
Šią vasarą aš vaidinau žemaičių krivį, atvedusį karius ir palaiminusį mūšiui, tačiau, matydamas, kad žemaičiai traukiasi, būdamas afekto būsenos, nesusilaikiau ir trenkiau per galvą "kryžiuočiui" savo krivūle", - juokiasi Romualdas.
Mūšiai trunka keletą parų, atokvėpiu puotaujama, kepama mėsa pagal senovės receptą, liejasi midus, kariai linksminasi su savo moterimis ir vaikais. Iš tikrųjų, piliakalnio papėdėje įrengtas taikinys lankininkams ir kilpininkams, o pokalbininkas didžiuojasi, jog kai kurie "kariai" taip ištreniravo kūnus, jog sugeba versdamiesi per galvą tuo pat metu į stulpą sviesti ir suvaryti abiem rankomis iš karto du karo kirvius.
"Tai ne tik energijos iškrova ir nuotykis. Karius persmelkia suvokimas, kad mūsų protėviai buvo laisvos dvasios, garbingi kariai, puikūs strategai, įviliodavę atėjūnų riterius į pelkes ir įklimpusius "apšokinėdavę" su savo nedidukais lengvais žirgais, prošal nesišvaistydami kalavijais, kirviais ir trumpomis ietimis. Ir mes turime mylėti bei gerbti savo žemę ir papročius.
Atrodo, mums įkrėsta, kad visada buvome vargšai ir prasčiokai netikėliai, o štai ateiviai vokiečiai ar lenkai "atnešė kultūrą". Iš tiesų juk užsienio metraštininkai labai pagarbiai atsiliepia apie mūsų tautą ir kultūrą", - sakė patriotas.
Šią vasarą per Žolines Romualdo Maceikos iniciatyva ant netolimo Lopaičių piliakalnio įvyko trys keleto Žemaitijos miestelių teatrų vaidinimai. Pasak organizatoriaus, garsas nuo piliakalnio sklido taip pat toli ir toks galingas kaip graikų amfiteatruose.
Bus ir pilėnų
Ant supiltojo piliakalnio per lygiadienį Kaupų kunigaikštis kuria laužą. Sako, gretimuose Medvėgalio, Aukštagirio, Pilėnų, Girgždūtės, Šatrijos piliakalniuose jo bendraminčiai taip pat uždega laužus...
"Mudu su žmona Anita ketiname gyventi šalia pilies suręstame namelyje, nes tikimės, kad per kokį dešimtmetį aplink pilį sukursime gyvenvietę. Joje vyks senųjų amatų šventės, aplink ganysis žemaitukai arkliai ir taikios avys", - sakė Romualdas.
Žemaitis įsivaizduoja, kad atsiras ir daugiau pilėnų, vilkėsiančių lino drabužius, pučiančių senovines triūbas iš beržo tošies, ragus bei švilpynes. Vyks lankininkų varžybos, riterių turnyrai. Ir pilį sergės bent dešimt kovos menus įvaldžiusių karių. Jau atsirado norinčiųjų dalyvauti šiame fantasmagoriškame projekte, tariamą kunigaikštį aplanko ir savo mintimis pasidalija menininkai, rašytojai, Žemaitijos draugijos nariai, politikai ir kiti prijaučiantieji šiai idėjai.
"Tikras karys turi jausti pagarbą piliai ir pasitenkinimą - juk tai ne mano vieno bus turtas: ir Žemaitijos, ir žemaičių", - patikina.
O kad ir ši jo idėja ne iš piršto laužta, iliustruoja pasakojimais iš savo kelionių, neva kai lankęsis Airijoje, Anglijoje, matęs, jog tenykštėse grafystėse, kur tebestūkso pilys, kone kiekvieną savaitgalį vyksta pokyliai, amatų šventės, atgyja senovės pilių gyvenimo scenos.
Ponas Romualdas vaizdingai pasakojo, kad jam priklausančiame miškelyje knibžda žalčių ir gyvačių. Galbūt jis šių nesinešios užantyje ir nekvies ragauti valgių ant šeimynai padengto stalo, bet gal šalia žynio trobelės pastatys varinę dievo Patrimpo - žalčio žmogaus galva, papuošta varpomis, statulą. O žynio trobelės vieta jau supilta - iškastojo tvenkinio salelėje; čia bent per didžiąsias kalendorines šventes susirinkę svečiai galėtų medituoti, susitikt su žyniu, vaidilutėmis ir protėvių dvasiomis. Bus pasodinta ir šventoji ąžuolų giraitė.
Kitapus kelio kunigaikštis ketina iškasti dar keletą tvenkinių, aplink juos Kaupose vyksiančių skulptorių plenerų metu turėtų iškilti skulptūros, atspindinčios svarbiausius Žemaitijos mūšius ir reikšmingiausius įvykius, ir šios siautulingos padermės gyvenimo būdą.
Kas suneš medų
Romualdas sode pilies papėdėje pasodino tūkstantį obelaičių. Jau užsakė bičių šeimynas ir avilius.
"Ar jūs žinote, ką iš tikrųjų reiškia "medaus mėnuo"? - netikėtai paklausė. Pasirodo, prie baltų žynių šventyklų driekdavosi vaismedžių sodai... - Anais laikais ne iš meilės jauni žmonės tuokėsi, o kad taip nuspręsdavo jų tėvai. Tad po jungtuvių pora, pašventinta žynių, būdavo mėnesiui įkurdinama prie šventyklos besidriekiančiame sode. Ir jeigu jaunieji pradėdavo nesutarti ir pyktis, bitės tą pajausdavo ir sugeldavo. Jos per mėnesį išauklėdavo sutuoktinius vienas kitą gerbti. O kai šie mylėdavosi, visas pasaulis pasidarydavo medaus spalvos, skaidrumo, kvapo ir saldumo..."
Beje, Romualdas su savo žmona ir idėjų bendraautore, irgi žemaite Anita, po vestuvių medaus mėnesio išvyko ne į kokią Maljorką, o su piršliais ir draugais iškylavo prie Lūksto ežero - vienintelio, kursai iš savo gelmių išmeta gintarą - pasak Romualdo, "kuloko" didumo... "Nors imk, ir pilies grindinį gintarais grįsk", - juokėsi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą