Rytis Gustaitis: "Nematysiu jau savo teatro nė akies krašteliu"

Rytis Gustaitis: "Nematysiu jau savo teatro nė akies krašteliu"

Koks grožis? Koks grožis dabar Lietuvos nacionaliniame akademiniame teatre? Ant staliukų grimo kambariuose keiksmažodžiai išraižyti, į tualetą baisu nueiti, kaip stotyje. Tai teatras, kuris yra niekieno, joks. Sėdi artistas bufete, geria, režisierius J. Vaitkus ateina kviesti į repeticiją, o tas jam atsako: "Eik tu na..." ir geria toliau. Toks yra dabartinis teatras. Ir pas mus toks bus ateityje. Jau dabar atbėga artistai po "chaltūrų" į spektaklį likus 3 minutėms. Niekada anksčiau taip nebuvo.

Kokia išeitis?

Išeitis labai paprasta. 20 mln. litų ir po metų grįžtame. Tada viskas bus kaip buvę. Bet mūsų valstybei to nereikia, jai nereikia ir švietimo, medicinos, kultūros, sporto. Šiuo metu mūsų valdžia užsiėmusi kažkokios tautos gelbėjimu. O kas ta tauta, kas valstybė? Kaip Liudvikas XIV sakė: "Valstybė - tai aš." Padarys pensinį amžių nuo 65-erių. Nesulauksime mes jo. Išmirs ubagai - valstybė turės pinigų...

Kodėl jūs taip pesimistiškai nusiteikęs?

Sergu. Viskas. Nieko nesinori. Ir ne man vienam. Jaunimėlis savo reikalais, "chaltūromis" užsiėmęs. Net nepažįstu visų. Tris mergaites pažįstu, viena jau išvažiavo į užsienį. Kelis jaunuolius mačiau kaip vaidina, o dar poros nė akyse nemačiau. Štai koks teatras! Nėra kur nueiti, nėra kur pabūti. Anksčiau reikia nereikia būdavome teatre, trindavomės prie budinčio, skelbimų lentos, šnekučiuodavomės, rūkydavome, pabambėdavome visi. Dabar net nesusitinkame, nebent premjeroje. O premjerų žiūrėti ateina tik seniai. Jaunimas, jeigu neužimtas, neina. O ko eiti?

Anksčiau tie, kurie neužimti premjeroje, darbo turėdavo daugiausiai - juk reikėdavo popremjeriniam baliui pasiruošti. Pjaustydavome duoną, sumuštinius tepdavome, mišraines darydavome. Dabar net balių niekas nedaro. O aš padarysiu. Ne, ne Žvejų rūmuose. Jų organiškai nepakenčiu. Ypač po to, kai visus dokumentus, automobilio raktelius tiesiog scenos užkulisiuose pavogė, kol aš scenoje repetavau. Ten nuolat pilna svetimų žmonių. Vien teatrų kiek veikia: "pilies, kiemo, pirštų, tarpupirščių, išvietės". Visi menininkai.

Tai kur švęsite savo 60-metį?

Teatre, biliardinėje, tarp pastolių. Ten dar galima įeiti... Į savo grimo kambarį jau neįeinu. Viskas ten liko taip, kaip buvo: mano panelės, automobiliai... Niekas nenuplėšyta.

Kito jubiliejaus jau nesulauksiu. Nematysiu jau savo teatro nė akies krašteliu. Manęs net neišneš iš ten. Taip ir gyvenam. Dvesiam po truputį, tyliai, be triukšmo.

Šį pavasarį teatras ketina pristatyti premjerą pagal G. Grajausko pjesę "Mergaitė, kurios bijojo Dievas". Jūs kursite šiame spektaklyje Lietuvos aviacijos pradininko ir pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO konstruktoriaus Antano Gustaičio vaidmenį. Šis realiai egzistavęs asmuo buvo jūsų giminaitis. Ką apie jį žinote?

Nieko. Tik tiek, kad jis buvo senelio pusbrolis. Jokių kalbų šeimoje apie jį nėra buvę. Kartą knygoje "Lietuvos kariuomenės 30-metis" suradau informaciją apie šį žmogų ir paklausiau tėvo. Jis tik ranka numojo, jog tai tolimas giminaitis. Grajauskas parašė pjesę ir sukūrė apibendrintą jo paveikslą.

Premjera numatyta gegužę, gal jau analizuojate pjesę, repetuojate?

Spektaklį turi režisuoti Jonas Vaitkus. Jis jau turėjo atvykti, bet neatvyko. Menininkas. Aš Vaitkų žinau ne pirmi metai, esu su juo dirbęs. Jeigu jis neatvažiavo, kada pasakė, labai maža tikimybė, kad jis iš viso atvažiuos. Šiuo metu jis stato "Barborą Radvilaitę" Jaunimo teatre. Aišku, kad jis pas mus nevažiuos. Ko jam į griuvėsius važiuoti? Aš nevažiuočiau. Juk ne milijonus moka.

Kodėl aktoriai tik skundžiasi, jog darbo nėra. Kodėl patys nesusigalvojate kokio spektaklio ar teatrinio projekto, teatrinės-literatūrinės kompozicijos, nerengiate autorinių vakarų...

Ne vienas mano kolega yra pastatęs spektaklį, tačiau pavadinti tai režisūra būtų labai sunku. Aktorystė ir režisūra yra visiškai skirtingi dalykai. O melodeklamacijos aš nekenčiau nuo pat studijų laikų. Nėra nieko baisiau. Spektaklių ir aš esu pristatęs ne vieną, ne du ir ne aštuonis. Tik su studentais.

Kodėl atsisakėte darbo su studentais?

O jūs už dyką dirbtumėte? Anksčiau gaudavau už pedagoginį darbą apie 570 litų. Tuo metu tai buvo daugiau nei mano alga teatre. Paskui iš tų 570 liko 300, o dar vėliau 200 litų. Kad juos gautum, turi ne tik savo kursui dėstyti, bet ir pusei kito kurso. Paskui atėmė individualias valandas, kurių metu vykdavo pagrindinis darbas. Prieš dvejus metus išėjau iš universiteto, palikau antrakursius.

Ar jums nekilo mintis išeiti iš teatro?

Kad aš nieko daugiau nemoku. Tai mano profesija. Teatre dirbu nuo 14 metų. Kaip aš galiu išeiti? Ką aš veiksiu? Griovius kasiu? Neturiu sveikatos. 28 metus studentams dėsčiau. Iš teatro gali tik išnešti arba išmesti. Niekas pats neišeina. Teatras - toks dalykas.

Dabar atrodo - jau moki ir dar gali, bet niekam nereikia. Algą gauni, sėdėk namuose ir džiaukis, darbo nėra. Ką ten aš. Garsioji artistė Leonavičiūtė šiuo metu užimta trijuose spektakliuose. Rodomi tik du ir dar viename iš jų ji turi dublerę. Kokiu turtingu reikia būti, kad tokią artistę laikytum dyką?

Kokios šios problemos priežastys? Kad nėra pinigų naujiems spektakliams statyti?

Niekam teatras nerūpi. Dabar rūpi pinigai, statybos. Ar jūs žinote, ką reiškia teatro statybos? Taigi aukso kasyklos! Žinau tris žmones, kurie per pirmą teatro rekonstrukciją namus pasistatė. Gal jų buvo ir daugiau, bet aš nepažįstu. Iš kiekvieno lito, kurį duoda valstybė, realioms statyboms lieka daugiausiai 15 centų. Netikite?

O teatras, kas į jį eis? Ar gali dabar ubagai mokėti 25 litus už spektaklio bilietą? Mokytojas jau negali, daktaras dar gali. Asmeniškai aš turėčiau ką už 25 litus nusipirkti. Na, nebent jau ten koks išgirtas stebuklas. O kiek tokių yra?

Mūsų teatre jau seniai nėra. Geri spektakliai - nesilaiko, nereikalingi. Kodėl nerodomas nė vienas O. Koršunovo režisuotas spektaklis? Nes visų jų meninis lygis daug aukštesnis nei R. Rimeikio, A. Lebeliūno, P. Gaidžio režisuotų spektaklių. O. Koršunovo spektakliai - pasaulinio lygio, bet pas mus jie nuimti, kad neišsišoktų. Nes visi turi būti vienodi. Tai kam tada kvietė O. Koršunovą, mokėjo didelius pinigus už jo pastatymus?

"Neina, nesupranta žiūrovai", - toks yra administratorių paaiškinimas. Dar vienas pasiteisinimas, kad dekoracijos - sudėtingos, sunku jas sustatyti, darbininkams per daug darbo. Ką dabar jie daro? Sustumdo lengvų konstrukcijų dekoracijas, nuleidžia uždangas ir uždirba daugiau už mane.

Pastatys teatrą. O ką jame rodys? Kas į jį eis?

Vakarų ekspresas on Facebook
Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder