Sigitas Šileris: "Aš žvalus ir sveikas pensininkas"

Teko mokslų paragauti ir Amerikoje - turiu Niujorko baro koledžo diplomą.
Kodėl pasirinkau jūrininko kelią?

Augau prie nuostabios upės Nemuno.

Vaikystėje skaičiau daugybę nuotykių knygų apie drąsius jūrininkus, nesugaunamus piratus.

Meluočiau, jei sakyčiau, jog virpėjau iš noro būti jūreiviu, jog labai traukė jūra. Jūreivystės mokykla viliojo ir pigesniu mokslu nei kitos tuometinės švietimo įstaigos.

Visiškai nesigailiu ir dėkoju Jo didenybei atsitiktinumui už suteiktą tikrai, sakyčiau, gana įdomų gyvenimėlį.

Savo karjerą pradėjau tapęs Skirsnemunės bažnyčios klebono klapčiuku.

Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje dirbau "Aušros" kolūkyje buhalteriu, teko išmanyti visus lauko darbus ir lenkti nugarą ilgosiose kolūkio "normose". Ir pas kleboną ganiau avis bei karves.

Mano tėveliai buvo neturtingi, save galiu vadinti bežemiu valstiečiu. Tėtis buvo auksinių rankų stalius, o mama sukiojosi po namus.

Nebuvo jokio ypatingo auklėjimo, turėjau savus įsipareigojimus: prirauti kiaulėms žolės, nuravėti daržą ir kitokių lauko darbų.

Mes nuo mažens žinojome, jeigu visa šeima nedirbs, mes, vaikai, nepadėsime tėvams, tai juk neturėsime ką valgyti..."

"Meridiano" jūrininkas

Pirmasis pono Sigito laivas - garsusis "Meridianas".

Ponas Sigitas buvo atsakingas už trečiąjį stiebą. Dar ir dabar dažnai ten užsuka, nes jo kajutė yra išlikusi.

Sakė, kad širdis smarkiau plaka, einant pro šalį.
Paskui vienas laivas keitė kitą - tai didesnį, tai mažesnį. "Matyt, buvau iš tų žmonių, kuriems sekėsi karjeroje. Neužtektų ir dešimties pirštų suskaičiuoti visas mano darbo vietas.

Retai kada buvau pats iniciatorius keisti darbo vietą. Naujos pareigos tarsi pačios ateidavo pas mane.

Teko būti ir Lietuvos žvejų profsąjungos pirmininku. Tai buvo pati didžiausia profsąjunginė organizacija.

Man tai buvo pati geriausia darbo su žmonėmis mokykla. Tais metais buvo pastatyti Žvejų kultūros ir sporto rūmai, Jūrininkų ligoninė ir kt. Žinoma, tai nebuvo statoma iš profsąjungos pinigų, tačiau profsąjunga tam turėjo įtakos.

Po penkerių darbo metų tapau "Baltijos" žvejų kolūkio pirmininku. Tai buvo patys geriausi mano gamybiniai metai.

Gaila, bet po privatizacijos šitos vienos geriausių šalies įmonių nebeliko. Vėliau teko būti Prekybos uosto direktoriumi.

Galiu pasidžiaugti, jog į šias parteigas pretendavo labai garsūs vyrai, tačiau sėkmė laimėti konkursą nusišypsojo man.

Vėl galiu didžiuotis, nes pagrindinis metalo "užtempimas" į Klaipėdą buvo būtent mano vadovavimo metais.

Tada išvažiavau į Kaliningradą darbuotis konsulo pareigose. O paskutinė vieta, iš kurios išėjau į pensiją, - Saugios laivybos administracijos direktorius.

Likusį gyvenimėlį didžiuosiuosi, jog buvau pirmasis direktorius ir iš čia išėjau į užtarnautą poilsį."

"Gerbiu įstatymus"

"Man jau 67-eri. Tokio amžiaus žmonės išeina į pensiją.

Nieko nepadarysi, toks gyvenimo etapas. Tačiau tai nereiškia, jog Šilerio reikia gailėtis ar manyti, jog jis jau nieko nebegali.

Kaip gėriau gerą viskį taip ir gersiu, kaip žavėjausi gražiomis moterimis, taip ir toliau žavėsiuosi.

Yra įstatymai, ir juos reikia gerbti.

Dar nenorėčiau sudėti darbinių ginklų ir tikiuosi, jog atsiras koks nors "savižudis", kuris samdys mane.

O ar turiu potencijos ir galios toliau darbuotis, gali atsakyti tik jaunos panos. Visada mėgau juokauti, manau, jog geras humoro jausmas padeda gyventi.

Iš tiesų tai nėra labai malonu sulaukti tos amžiaus ribos, kai reikia pasitraukti.

Tačiau aš puikiai suvokiu, jog taip turi būti, ir nedarau iš to jokios tragedijos. Stengiuosi kiekvienoje situacijoje rasti ir teigiamų pusių.

Aš tikiu, jog kas nors pasiūlys kokį darbelį - pavyzdžiui, nuvažiuoti į Saudo Arabiją ir patikrinti, ar parduodamas geros būklės tankeris. Labiausiai ir norėčiau, jog dar galėčiau pasitarnauti uostui, būti šalia laivų.

Tai aš išmanau geriausiai.

Dabar galiu svajoti, jog gal rytoj paskambins ir sakys: "Žinai, Sigitai, nuvažiuok į Naująją Zelandiją, tu ten dar nebuvai."

Ponas Šileris per savo jūrinę karjerą aplankė daugybę šalių. Paklaustas, kur nebuvo, suskaičiavo tik kelias šalis: Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ir Prancūzijoje

. "Nors teko visur pabuvoti ir visko pamatyti, niekur kitur nenorėčiau gyventi, tik Lietuvoje.

Na, dar nebent Kaliningrade, ten moterys labai gražios ir "šnapsas" pigus.

Jūreivis - tik svečias namuose

Ponas Sigitas sakė, jog gali drąsiai žvelgti praeičiai į akis ir sakyti: "Gyvenimą pragyvenau įdomiai ir taikiai". Jis teigia, jog neabejodamas vėl pasirinktų tokį gyvenimo kelią, kokį nuėjo.

"Vaikinui iš kaimo tikrai teko įdomus gyvenimas.

Teko pačiam kapstytis, be jokios pagalbos, be įtakingų dėdžių užtarimo.

Sutikęs bet kurį draugą ar pažįstamą, galiu drąsiai žiūrėti į akis - o tai, manau, svarbiausia. Yra žmonių, su kuriais galbūt nenorėčiau bendrauti, yra gyvenime "kiaulę pakišę". Tačiau suvokiu, jog jis toks yra, ir ne man jį pakeisti.

Kokių žmonių nemėgstu?

Negalėčiau labai tiksliai atsakyti. Nemėgstu tų, kurie kojų neplauna, nepatinka merginos su labai ilgais nagais, po kuriais gali net bulves sodinti.

Gal mano toks charakteris - niekada neteisiu ir nenoriu, jog mane teistų. Ir šeimoje mes sugebėjome išsaugoti toleranciją, supratimą ir pasitikėjimą.

Puikiai suprantu, ką reiškia būti jūreivio žmona.

Todėl žemai lenkiu galvą prieš savo žmoną. Ji daugelį metų laikė visus keturis namų kampus, buvo vaikams ir mama, ir tėtis. Kokia turi būti jūrininko žmona? Kokią "nusipirksi", tokią ir turėsi.

O jeigu rimtai - ji turi mokėti gyventi viena su vaikais ir laukti. Jūreivis gali padėti savo moteriai tik materialiai, o daugiau viskas gula ant jos pečių. Baigęs tikro jūrininko karjerą vėl buvau tik retas svečias namuose.

Pavyzdžiui, darbas Kaliningrade. Smagu, jog mano žmona puikiai suprato, jog aš esu toks - man reikia išarti naujus darbo dirvonus, todėl niekada nepuldavo neviltin ir nestabdydavo manęs.

Mes niekada vienas kitam nedarydavome nieko blogo, kad pakenktume savo santykiams ir bendram gyvenimui."

"Skyrybos - o kas čia blogo?"

"O kalbant apie dabar labai į madą atėjusias skyrybas, tai aš nematau čia nieko blogo. Man atrodo, jog mes net jas propaguojame.

Pažiūrėkite į garsius aktorius, kitus žmones, kuriais mes žavimės. Jie retai kuris gyvena su vienu partneriu.

O kodėl mes, eiliniai mirtingieji, negalime nors dalelyte būti panašūs į juos, išrinktuosius?

Kur parašyta, jog gyvenimas su viena žmona yra didvyriškumas, o su trimis - baisus dalykas? O kodėl visi normaliai žiūri į musulmoną, kuris turi tris ar daugiau žmonų?

Gal kas galėtų pasakyti, kuri moralė geresnė?

Yra dešimt Dievo įsakymų, kur sakoma: nesvetimmoteriauk, nevok ir t.t. Aš buvau klapčiuku, tačiau tos pareigos nepagilino mano tikėjimo. Kartais gali būti net atvirkščiai. Tačiau buvimas šalia Dievo man davė tikrai labai daug.

Nemažai sužinojau apie dvasininkijos gyvenimą, kuris paprastam žmogui yra labai uždaras. Tu sukiesi tame rate ir savo vaikišku protu kartais pastebi, ko iš tikrųjų nereikėtų pastebėti...

Aš didžiuojuosi, kad buvau klapčiukas. Mamos didžiausia svajonė buvo matyti mane su kunigo sutana.

Pagarba kunigui išliko visam gyvenimui. Tai ypatinga profesija, ir ją gali rinktis tik ypatingas žmogus.

Tačiau man mieliau plaukioti laivu ir matyti tolyje lūžtančias bangas", - sakė Sigitas Šileris.