Stefanija Svilienė: priešais ją vyrai klaupėsi iš baimės

Gyvenimas nelepino. 19-metė mergaičiukė iš Utenos atvyko į Vilnių dar sunkiais karo metais, 1942-aisiais. Atvyko Vilniaus universitete studijuoti stomatologijos. Kodėl būtent šios specialybės? Tvirtai nebuvo apsisprendusi, tiesiog karo sąlygomis buvo viena galimybė - medicina arba farmacija.

Apsigyveno Vilniuje pas tolimą giminaitį prof. Antaną Žvironą. "Mokėmės sunkiai, - prisimena stomatologė. - Kankino nepritekliai, auditorijų langai išdaužyti, gyvenome nekūrentam kambary. Trūkstant dėstytojų, daugelį dalykų dėstė fakulteto įkūrėjas prof. Stasys Čepulis. 1943 m. universitetas buvo uždarytas, bet mokėmės slapta nuo okupantų valdžios. Sužinoję, kad ruošiasi ateiti tikrinti, išbėgdavom iš auditorijos..."

Baigė universitetą 1946-aisiais - su pirmąja šio universiteto stomatologijos fakulteto laida. Siūlyta pasilikti dirbti katedroje, tačiau šeima buvo NKVD "juoduosiuose sąrašuose" ir mergina, vengdama tremties, išvyko kuo toliau nuo tėviškės - į Klaipėdą. Tėveliai ištrėmimo neišvengė.

"Ieškojo saugumas Klaipėdoje ir manęs, - prisimena S. Svilienė. - Prieš jiems užgriūvant buvau perspėta, kad išeičiau iš namų. Neišvežė."

Netrukus ištekėjo - iš dalies ir todėl, kad pakeistų pavardę ir nebetektų slapstytis.

Darbo instrumentas - koja minamas

"Pirmasis mano darbo instrumentas buvo koja minama bormašinė", - su šypsena prisimena medikė. Tokios bormašinės penkerius metus po karo naudotos ir pirmojoje darbovietėje - Klaipėdos 2-ojoje poliklinikoje, tąsyk veikusioje Kulių Vartų gatvėje.

Čia, dantisto kabinete, kur įsidarbino Stefanija, jau dirbo vokietis karininkas, įrangą, medikamentus atsivežęs iš Vokietijos. Jis taisė dantis jūrininkams, kariškiams, o Stefanija, jauna specialistė, turėjo aptarnauti civilius gyventojus.

"Iš pradžių buvo nejauku, nes visi čia kalbėjo rusiškai, o šią kalbą prastai mokėjau", - prisimena Stefanija.

Maža to - gautą universitete teoriją išsyk teko pritaikyti praktikoje - be kieno nors pagalbos. Pasitarti neturėjo su kuo.

Vieną dieną, atėjusi į darbą, Stefanija sužinojo, kad dalinys išsikraustęs, kabineto nebėra. Tada poliklinikos vedėjas ją pasiuntė į Vilnių, kad per pažįstamus "suveiktų" kitą bormašinę.

Kitą kojom minamą bormašinę jaunoji specialistė iš Vilniaus į Klaipėdą naktį parsigabeno prekiniu vagonu.

Ir ne tik dantis taisyti teko jaunai specialistei. Atidirbusi poliklinikoje, eidavo tvarkyti karo nusiaubto miesto. 2-ajai poliklinikai priklausė nurinkti dabartinės Atgimimo aikštės teritorijoje buvusius griuvėsius. Dirbdavo vakarais.

"Žmonės kantresni buvo"

"Mini kojomis kaip verpimo ratelį ir dirbi", - trumpai komentuoja pirmosios odontologų mašinos darbo principą Stefanija. Tada atrodė normalu, tik šiandien stebisi, kaip sugebėjo viską su tokiu instrumentu padaryti.

Kaip pakeldavo dantų taisymą tokiu netobulu prietaisu pacientai? "Kantresni buvo, - sako pašnekovė. - Bet nuo tų laikų ir liko gandas, kad pas stomatologą - kaip į kankinimo kėdę. O tais laikais pas odontologą žmogus ateidavo, kai jau ištverti danties skausmo nebegalėjo". Tad pirmais darbo metais Stefanija pacientų daug neturėjo - tuolab kad ir gyventojų pokario metais Klaipėdoje mažiau buvo.

Nepaisant netobulos technikos ir baimės apsilankyti pas dantistą, pacientų dantys, prisimena medikė, sveikesni buvo. Prie to prisidėjo ir visoje Klaipėdos zonoje gerai organizuotas profilaktinis darbas, mokyklose įsteigti odontologijos kabinetai. Mokinių dantukai taip pat pradėti taisyti kojinėm bormašinėm.

"Su civilizacija dantys prastėja, - sako Odontologų draugijos garbės narė. - Vaikai mažiau bekramto, daugiau nenatūralius produktus valgo. O anksčiau kaime duodavo plutą, morką - ir kramtydavo. Dantukai sveikesni buvo".

Darbas įvertintas

25-erius metus S. Svilienė vadovavo 2-osios poliklinikos Stomatologijos skyriui. Kai buvo pastatyta stomatologijos poliklinika - nuo 1976-ųjų ėmė vadovauti šios poliklinikos terapijos skyriui. Nuo 1987 metų iki šių metų gegužės 1-osios dirbo terapijos skyriaus gydytoja.

1968 metais respublikinėje atestacinėje komisijoje jai buvo suteikta gydytojo stomatologo aukščiausioji kategorija. Nuo 1958 iki 1976 metų vadovavo mokslinei stomatologų draugijai, 10 metų - stomatologų internų praktinei veiklai.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, jai suteiktas Stomatologų sąjungos garbės nario vardas.

"Jaučiuosi tarsi palaidojus veiklią savo gyvenimo dalį, - šypsodamasi atsakė gydytoja, paklausta, kaip jaučiasi po 57-erių metų darbo pasirinkusi užtarnautą poilsį. - Išėjau tiesiai į Europą, gegužės 1-ąją".

Ir priduria, jog labai mėgusi savo darbą, nes jautusis reikalinga. Ir garbės nario vardas esąs labai mėgto darbo įvertinimas.

Į kabinetą - urmu

Visokių pacientų per savo darbo laiką teko aptarnauti Stefanijai. Taisė dantukus ir vaikams. "Per juos, maniau, teks bėgti iš Klaipėdos, - su šypsena prisimena. - Tokia žydų šeima savo vaikus urmu pas mane vis atsivesdavo. Įgužėdavo į kabinetą kartu. Įgąsdinti vaikai buvo, nenorėjo į kėdę sėsti. Tad mama juos aplink stalą vaikydavos, gaudydavo, kad pasodintų. Neištvėriau - pasakiau, kad namie vaikus paruoštų, negąsdintų ir atvestų po vieną."

Odontologui labai svarbu mokėti rasti kontaktą su pacientu, - pripažįsta gydytoja, - kad jis nebijotų, paruošti jį psichologiškai. Tie, kurie nemoka elgtis su pacientu, laikomi blogais gydytojais, nors rankas geras turi. Pas tokį odontologą pacientas antrą kartą neis.

Labiausiai medikę pralinksmino pacientas armėnas, atvykęs Lietuvon pardavinėti vaisių. "Jam dantį skaudėjo, reikia gelbėti žmogų. Pažiūriu - proto dantis patinęs, teks traukti. O su juo buvo visa draugų palyda. Visi suėjo į kabinetą, nori operacijoj dalyvauti. Išvariau: "Netrauksiu, jei neišeisit", - pasakiau. O pietiečiai labai jautrūs. Kai ištraukiau, pacientas nustebo, kad taip greit viskas baigėsi. Dar paklausė, ar tas danties ėduonis nepersidavė per santykius, nes esą pasimylėjęs čia su moterimi..."

Jautriausi pacientai, patyrė gydytoja, - vyrai. Kelis kartus buvo išsigandus, kai jie, nors skausmas buvo numalšintas novokainu, atlėgus įtampai po procedūros apalpo nulipę nuo kėdės.

Vienas dėstytojas iš baimės lipdamas į kėdę suklupo. "Nors vienas vyras prieš mane atsiklaupė", - pajuokavusi tada gydytoja.

Buvo bemiegių naktų

Gydytoja niekada nesigailėjo pasirinkusi sunkią odontologo profesiją. Niekada nekilo mintis pasirinkti lengvesnę duoną, nors buvo daug bemiegių naktų - skaudėdavo širdį, jog neišėjo padaryti taip gerai, kaip norėjosi.

"Juk anksčiau buvo dėl ko rūpintis - naudotos primityvios dantų priežiūros medžiagos neleido padaryti taip gerai, kaip norėjosi. Buvo tokių, kurių garantija nė metų nesiekė... O tokia vario amalgama, profilaktiškai vartojama vaikams, dantį juodai nudažydavo: tvirta, bet negražu. Dabar bepigu rinktis".

Nepalikti sunkaus darbo gydytoją skatino ir gera darbo aplinka, šilti santykiai su kolegomis, pacientų pasitikėjimas.

"O kam jūs pati patikėjote savo dantis?" - klausiau pašnekovės. "Savim pasirūpinti - sudėtingiausia. Ir pats neturi tam laiko, ir kolegas gaila trukdyti... Pasitikėdavau artimiausiom kolegėm - Aleksandra Čerkauskiene, Irena Vilkiene ir kitomis".