Tėvas Viktoras Timoninas: "Nevaikštau su aureole virš galvos"

Neskirstau - čia darbai Dievui, čia - žmonėms. Juk tarnystė Dievui ir yra vardan žmonių, kad jie gelbėtų savo sielas. Lankydamas žmones ligoninėje, teikdamas gydomąjį sakramentą, aš nuraminu žmoniškai, nuoširdžiai, bet kai tarnauju, neduodu jausmams valios, nes jie taip užvaldytų, kad imčiau bliauti, žodžio neištarčiau, tai kaip pas Dievą toks ganytojas vestų? Stačiatikių tradicija - mažiau jausmų, egzaltacijos, žmonės turi melstis, o ne verkti, taigi tarnystė - protingas, sąmoningas darbas. Tai sektantai "užvaro" jausmų, hipnozės, žmonės nebežino, ką daro.

Auginate keturias dukras. Ar šeimoje irgi esate griežtas ganytojas, ar tik mylintis tėvas?

Negaliu sakyti, kad griežtas, visko ten yra. Šventraštyje parašyta, kad rykštele baudžiami vaikai, bet ne suaugusieji. Sulaukęs dvylikos, vaikas tampa nepriklausoma asmenybe. Einu su savo vaikais į žygius, o ten juk nevaikštau rankų sudėjęs su aureole virš galvos, - juokiasi šventikas. - Mūsų šeimoje santykiai be oficialumo, mes labai artimi. Kokie reikalavimai? Kad gerai mokytųsi. Vis tiek į mano vaikus žiūrima kaip į kunigo vaikus, ir jeigu bus chuliganai, visi pirštais badys. Aišku, jie patys pasirinks profesijas, draugus, bet jiems "įstatytas matuoklis", krikščioniškas dvasios pagrindas, ir jie žino, su kuo neverta prasidėti.

Jūs tarnaujate šventyklai. O kam tarnauja žmona - gal Jums? Ar ji savarankiška asmenybė, realizuojanti save mėgstamame darbe?

Mes visi esame savarankiškos asmenybės. Žmona turi muzikinį išsilavinimą, čia ji yra regentė (veda bažnytinį chorą), universitete įgijo ir pedagoginį išsilavinimą. Ji dirbo darželio auklėtoja, bet kas tai yra - realizuotis? Visa, ko išmoko, jai naudinga, nes mes patys namuose vaikų darželį turim - Aną, Konstanciją, Leną ir Julią.

Kaip žiūrite į moteris kuniges?

Juk vyrai negali gimdyti... Aš manau, katalikai ir stačiatikiai niekada neįsileis moterų kunigių, nes tada bažnyčiose nebeliktų vyrų. Moters esmė - jausmai, emocijos, o be šito jau būtų nebe "boba", o "mužykas".

Ar sutinkate su liaudies posakiu: ką Dievas myli, tam didesnį kryželį duoda?

Vakar štai pakrikštijome anūkę, mane mūsų vyskupas kryžiumi apdovanojo, o šiandie žiūriu, automobilio stabdžiai sulūžo. Daugelį metų dirbau dizaineriu, aštuonias valandas kaip visi, o kai man buvo 40 metų, įšventino į kunigus. Tai manau, kai buvau jaunas, bohemiškas, aš pailsėjau, nepaisant visų krizių, nuopolio kančių. O dabar tik "sukratau" gyvenimą, kad liktų nors šiek tiek laisvo laiko - žiūrėk, man dar didesnis krūvis krinta, ne tik fizinis, bet ir psichologinis, ir kuo toliau, tuo tas kryžius sunkėja.

Rusų mąstytojai religingumą laikė esmine rusiškos sielos savybe. Bet rusams būdingas ir nihilizmas, ir materializmas, vaikščiojimas dvasinės bedugnės briauna...

Rusai, kaip žinot, paskutinius marškinius atiduos, jie nuoširdūs, atlapaširdžiai, atviri kaip žaizda, bet sykiu jie atviri ir anarchijai. Rusų tauta, jeigu su Dievu, tai - šventa, be Dievo - "otmorozki", "bydlo" (sugyvulėję, pamišę). Jų stabilumo ašis, "smegenys" - tikėjimas. Istorija parodė, kad kai rusas užsidega idėja - eina į tai nežiūrėdamas, ar gyvybę praras, ar jam naudinga - veržias beatodairiškai, ir nugali. Tad su idėja be tikėjimo jis sugyvulėtų labiau nei racionalios tautos.

"Žinau kelią, kaip grįžti atgal, į meilę"

"Dievas neturi kitų rankų pasaulį padaryti geresnį - jis veikia per mus", - sako Klaipėdos evangelikų reformatų bažnyčios diakonė Sigita Švambarienė.

Ar nuo jaunų dienų ketinote tapti kunige?

Kiekvienam skirtas koks nors kelias. Tai ne specialybė, kaip mano Skaistė sako: "Mama, neįsivaizduoju tavęs kitoje vietoje". Tačiau, be dvasinio, dar turiu valytojos ir socialinį darbą diakonijos centre. Tai yra gerai, nes žinau žmonių reikmes. Nebuvo taip, kad įkvėpiau, ir pasakiau: "Dabar būsiu dvasininkė". Iš pradžių akstinas buvo giesmė, paskui buvo daug stresų, negalių, nesėkmių... Kai per jas šaukiesi Dievo, ir pasijunti krikščionis.

Ar moteriai ši misija ne per sunki? Daugeliui į kraują įaugęs supratimas, kad tik vyras gali būti kunigas, o moterys gimdo vaikus, yra viena kitai negailestingoa, išplepa paslaptis...

Vyrai dvasininkai taip pat augina vaikus, kartais ir po penketą. Šią vasarą per sinodą, visuotinį mūsų susitikimą, matėme, kad 40 procentų Vokietijos ir Švedijos kunigių - moterys, viena - vyskupė, ir jos tuokiasi, augina vaikus ir dirba parapijose. Vyrai tiek pat emocingi, tik gal kitaip tai išreiškia. Mano vaikai iš pat pradžių ėjo kartu su manim vienu keliu, ir tai priėmė, tik šiandie sunerimo, kad susitinku su žurnaliste. Iš tiesų pašaukimas nėra viešas dalykas, svarbu, kokį žmonės mato mano gyvenimą, ar paliudija tą pašaukimą. Protestantai neatlieka išpažinties klausykloje, bet jiems svarbu išsikalbėti ir būti nuoširdžiai išklausytiems, o ar aš padėjau įveikti kokią dvasinę krizę, klauskite jų pačių.

Kas žmogui padeda būti sektinu pavyzdžiu?

Meilė. Veiksmai ir darbai, reiškiantys meilę. Iš žmogiškųjų silpnybių nė viena man nėra svetima, tarnystė neiškelia aukščiau žmogiškų dalykų, nesuteikia antgamtiškumo. Turiu teisę pamokslauti, kalbėti su žmonėmis apie dvasinius dalykus, bet niekada nemanysiu, kad esu išskirtinė.

Aš žinau kelią, kaip grįžti atgal - nuo nemeilės į meilę. Jeigu nubaudusi dukrą nuoširdžiai pasakysiu: "Atleisk, aš buvau neteisi", tai mes susigrąžinsim prieš tai buvusį ryšį, ir ji išmoks atleisti.

Vasarą mūsų namai pilni vaikų, kuriuos atsiveda sūnus ir dukra. Kartais kaimynai sako: "Kaip jie baisiai gyvena". Baisiausias yra aplink tvyrantis dvasios skurdas. Kiekvienas turėtų pamąstyti, ką jis gali padaryti, kaip tą blogą situaciją pakeisti. Juk Dievas pasaulį geresnį padaryti neturi kitų rankų, Jis veikia per mus.

Kokie sukrėtimai Jums leido pajusti Dievo buvimą?

Buvau aštuoniolikos, kai po operacijos gydytojai pasakė, kad negali garantuoti, jog kada nors turėsiu vaikų. Kiekvieno vaiko gimimas tai yra stebuklas, kurį savim išgyveni. Kitas dalykas: jau šešeri metai gyvenu viena su vaikais. Buvo juodas periodas mano gyvenime, kai žmogus ėjo ir išėjo pas kitą moterį net neatsigrežęs. Ir aš tada pasakiau: "Dieve, jeigu tu esi, padėk man".

Po išdavystės nebeturėjau nieko. Bet atsirado tiek vidinės jėgos, kad iki šiol nesuvokiu, iš kur: mažąjį dar krūtimi maitinau, mane su vaikais metė iš bendrabučio, bet neatidaviau jų auklėms ar močiutėms, ėjau per du darbus ir dar universitete, stacionare studijavau teologiją. Iš tikrųjų buvau labai stipri, nes žinojau, kad tai yra mano kelias.