Klaipėdos dizaino centras - didžiausia specializuota dizaino objektų projektavimo ir gamybos kompanija Vakarų Lietuvoje. Čia darbuojasi apie trisdešimt žmonių, kurių dauguma yra įkūrėjų auklėtiniai - Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentai. Vakaris Bernotas ir Alvydas Klimas - šios katedros dėstytojai.
Vartant Klaipėdos dizaino centro bukletus, peršasi mintis, jog nėra tokios vietos mieste, kur nebūtų rankų prikišę šios firmos menininkai. Jų sukurti įvaizdžiai įvairioms garsioms uostamiesčio firmoms: alaus daryklai "Švyturys", "KLASCO", "Lietuvos telekomui" ir daugeliui kitų. Štai "Klaipėdos pieno" ledų pakuotės centre kabo įrėmintos kaip meno kūrinys...
"Per dvi dešimtis metų teko susidurti ir su tokiais kolegomis, kurie mano, jog gali vieną rytą atsikelti ir pasivadinti dizaineriu. Matyt, taip atsitiko Kaunui - jis patyrė laukinio dizaino bumą. Esu įsitikinęs, jog šį darbą privalo dirbti profesionalai. Mes buvome pirmieji profesionalūs dizaineriai Vakarų regione. Teko skintis kelią ir įtikinėjimais, ir civilizuoto pasaulio pavyzdžiais."
Klaipėda - ne Šanchajus
Nors mūsų aplinka sparčiai kinta, iki Europos mums, pasak Vakario, - toli gražu. Dizaineriams, architektams dar teks gerokai paplušėti, kad sukurtų aplinką, artimą Vakarų pasauliui. Kol kas ta praraja didžiulė.
"Palyginkime miestą su namo interjeru. Kaip namas turi savo interjerą, taip ir miestas: kad gyventojai galėtų jaukiai jaustis. Dizaineriai turi padėti žmogui orientuotis miesto erdvėje, lengvai surasti vieną ar kitą objektą bet kurioje gatvėje ar mikrorajone. Dar noriu pažymėti, jog mes, mieste dirbantys dizaineriai, viską atliekame planuotai ir pasitardami. O priešingu atveju miestą galima greitai paversti Šanchajumi. Veiklą koordinuoja įvairios tarnybos, miesto vyriausioji dailininkė bei reklamos komisija. Smagu, kai dabar, tik pradėjus statyti kokį objektą, iš karto kreipiamasi dėl iškabos ar dėl interjero. Taigi reikalai gerėja. Šiandien dizainas tapo kaip įrankis konkurencinėje kovoje. Ir tai nėra blogai. Norima išsiskirti, sublizgėti, nustebinti konkurentus ir gyventi arba dirbti jaukioje aplinkoje. Mes stengiamės niekada nesikartoti ir laikytis pagrindinio principo - originalumo. Jeigu esame prašomi padaryti "kaip kaimynams", visada atsakome: ne", - pasakojo Vakaris Bernotas.
Klaipėdai labai naudingas buvo pasiruošimas jubiliejui. Pasigražinome, prie įvažiavimo į miestą atsirado informaciniai stendai. Vakaris džiaugiasi, jog dizainerių idėją rekonstruoti ir pastatyti ant Biržos tilto informacinę koloną parėmė "KLASCO". Ši kolona Klaipėdoje stovėjo dar 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje, tai tikrai analogo neturintis objektas. Praėjus daugiau kaip šimtui metų koloną Klaipėdos dizaino centras drauge su "KLASCO" vėl padovanojo miestelėnams.
Menininko šaknys
Vakaris Bernotas, paklaustas, ar būdamas svečiuose vertina aplinką ir pateikia savo, kaip profesionalo, pastabas, atsakė neigiamai.
"Gal nesąmoningai ir atkreipiu dėmesį. Tačiau jei nemokėčiau atsiriboti nuo savo darbo, tai būtų katastrofa. Įsivaizduokite, jei medikas su kiekvienu draugu ar artimuoju bendrautu kaip su potencialiu savo pacientu, gyvenimas būtų siaubingas.
Nors esu savo darbo fanatikas, šeima nesiskundžia. Visai gerai, kai namuose yra vyras, sugebantis tvarkyti aplinką. Man patinka gyventi jaukiuose namuose. Niekada nesigailėjau pasirinkęs tokią profesiją."
Dvi Vakario seserys - garsios architektės ir garsių architektų žmonos: Asta Lapienė - architektūros grando Petro Lapės žmona, o Laima Šliogerienė - antroji Vytauto Šliogerio pusė.
"Kai manęs klausia, ar nusekiau seserų pėdomis, atsakau - ir taip, ir ne. Man pačiam labai patiko. Vaikystėje, kai bendraamžiai žaidė karą ar futbolą, aš sėdėjau prie popieriaus lapo. Paišydavau linksmus snukučius, ir man buvo gerai. Nors tėvas puikiai tapė ir piešė, bet duoną valgė iš aktorystės. Buvo Klaipėdos dramos teatro ir Lietuvos kino studijos režisierius. O mama daug metų dėstė Klaipėdos pedagoginėje mokykloje, turėjo savo šokių kolektyvą. Aš augau puikioje šeimoje, kur niekas niekam prievarta nebrukdavo rinktis to ar ano."
"Kurkim Ameriką čia..."
Nors pirmiesiems profesionaliems mūsų krašto dizaineriams nebuvo lengva išsikovoti vietą po saule ir daugelis Vakario kolegų pasuko lengvesniu keliu - ėmė prekiauti metalais, išvyko užsienin, mūsų pašnekovas teigė norįs savo šalyje kurti Ameriką, o ne atvirkščiai.
Galėjau ir aš dirbti už Atlanto, - pasakojo Vakaris. - Ten gyvena mano pusseserė. Kai augome, nematėm vienas kito, nes trėmimas į Sibirą išbarstė mūsų giminę. Nuvažiavęs su ja susitikti, maloniai nustebau - pasirodo, ji taip pat turi įkūrusi dizaino kompaniją. Galėjau pasilikti, pusseserė būtų tikrai priėmusi ir padėjusi. Turiu keletą studijų draugų, dirbančių ten ir jau turinčių pilietybes. Ne, ne patriotizmas, man nepatinka tokie skambūs žodžiai. Kurkim Ameriką čia, Lietuvoje, ir nereikės sirgti nostalgija, rašyti graudžius laiškus ir laukti susitikimo su artimaisiais bei draugais..."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą