Nuolatinės kelionės su filharmonijos ansambliais, kai nuolat "keitėsi miestai ir veidai" nuo Baltijos jūros iki Kurilų, kasdieninės adrenalino dozės, kartais ir po tris kartus per dieną lipant į sceną - toks būdavo "grafikas". Ir staiga - visiška laisvė. Administraciniai darbai, kurių ėmėsi žiūrovų dievaitis, neteikė nei pasitenkinimo, nei įkvėpimo. Valdemaras atvirai prisipažino, kad ėmė kankinti beviltiškumo jausmas. Tą patiria beveik kiekvienas, pripratęs prie intensyvaus gyvenimo ritmo. Jis irgi baisi katorga. Bet, žiūrėkit, vergai, gavę laisvę, taip pat nežinojo, ką su ja daryti. Ir glaustėsi prie vergvaldžių... Tačiau mintis vėl grįžti į estradą kratė..
"Kelerius metus net radiją išjungdavau, kai išgirsdavau dainuojant tame pačiame fabrike, tik skirtinguose cechuose dirbusius kolegas",- šiandien iš savo būsenos šaiposi Valdemaras. Per daugiau nei penkiolika metų jis jau normaliai gyveno, turėdamas ir šiokį tokį verslą. Ir būtų sau ramiai gyvenęs toliau, jei ne...
Gerbėjas, "užmynęs ant mazolio"
Bet juk yra auksinė taisyklė: "Niekada nesakyk niekada". Prieš kelerius metus, sustreikavus Valdemaro širdelei, jis atgulė į ligoninę. O gretimoje lovoje vartėsi vieno banko valdytojas Kazimieras Petraitis. Jis prisiminė ir dainininką, ir jo atliekamas bei sukurtas dainas. Gerbėjui atrodė didelis nuostolis, kad Antanavičius pabėgo iš balsingųjų Lietuvos dainininkų cecho, savo vietą užleisdamas minedams. "Klausyk, užtenka čia miegoti. Leisk kompaktinę plokštelę su savo geriausiomis dainomis", - "mynė ant mazolio" gerbėjas. Kai Valdemaras pradėjo mykti neturįs pinigų tokiam žingsniui, K. Petraitis liepė paskaičiuoti, kiek tas atsieitų. Sužinojęs dar kartą "užmynė ant mazolio": "Leisk", - prisakė jis, pažadėjęs finansavimą. Taip per rekordiškai trumpą laiką - kelis mėnesius - atsirado V. Antanavičiaus kompaktinė plokštelė "Keliai tolimi".
Viduriukas tarp saldžios ir geros
Paklaustas, kaip renkasi dainas savo repertuarui, Valdemaras sakė: "Saldžios dainos klausytojus erzina, gerų - nesupranta. Tad reikia rasti viduriuką tarp geros ir saldžios." Ir kadaise jis dainas sugebėdavo pasirinkti tokias, kurios bemat tapdavo hitais, nors tuomet ir tokio pavadinimo niekas nevartojo. O "Komjaunimo tiesoje" jau buvo pradėta reitinguoti dainas. V. Antanavičiaus atliekama Algio Kulikausko "Gintarai" pusę metų karaliavo pirmoje vietoje. "O dabar ji taip nutąsyta, kad net neįtraukiau į savo albumą",- atsiduso Valdemaras. Mat šią dainą dabar traukia gal dešimt Lietuvos dainininkų. Užtat albume yra "Argentinietiškas tango", kuriam žodžius parašė pats atlikėjas. "Per Lietvos radiją tą dainą kartodavo ir kartodavo. Turbūt nebuvo nė vienos "Linkime pasveikti" laidos, kurioje kas nors nepageidautų "Argentinietiško tango". Atlikėjo "arkliukas" buvo Džo Daseno, Hamperdinko repertuaras, kurį labai skaniai "valgydavo" anuometinė publika. Tas dainas iš kompakto malonu klausyti ir šiandien.
Pasigedo nuoširdumo
O kai Valdemaras išleido kompaktą, jį vėl prisiminė buvę "kovų draugai". Pirmiausiai jį į televiziją dalyvauti "Vakaro autografo" laidoje pasikvietė anų laikų nepakartojamas konferansjė Juozas Zavaliauskas. Dabar konferansjė žanras estradoje lyg ir nunykęs, tačiau kada nors, kai atsibos "kur jūsų rankytės, kur jūsų kojytės", jis būtinai sugrįš. Dalyvauti šlagerių festivalyje pakvietė Birutė Petrikytė. Jau šiandien V. Antanavičius rengiasi dalyvauti Antano Šabaniausko konkurse. Ir kur tik jis nepasirodo, vis išgirsta raginimus grįžti į sceną.
"Žinoma, tai glosto savimeilę" - prisipažino Valdemaras, jau rimtai pamąstantis apie tokią perspektyvą. Penkiolika metų visiškai nesidomėjęs, kas darosi popso rinkoje, jis šiandien jau ne abejingai klausosi "bumčikų", o ir visai, pasak jo, nuostabių buvusių kolegų dainų. "Visoje toje panoramoje lyg ir įžvelgčiau nišą sau. Tačiau per tą laiką, kol nesisukau popso karuselėje, labai pakito žmonių tarpusavio santykiai. Rinka labai sugadino ir muzikantus, ir dainininkus. Jau nebepabendrausi "nuoširdumo platformoje", kaip kadaise. Ir tai kiek gąsdina",- sakė V. Antanavičius.
Braziliški batai
Paklaustas, ar šiandien gatvėje jį atpažįsta buvę gerbėjai, Valdemaras paslaptingai šyptelėjo. Bet nepradėjo girtis. Iki šiol jis prisimena, kaip kartą jį persekiojo visas čigonų taboras. Bet ne autografų jiems reikėjo: "Koncertuojant su "Nerija", dingo batai. Tai po pasirodymo į viešbutį kiūtinau su scenos batais. Tokie braziliški buvo. Kažkuriame Rusijos mieste pirkau. Tiems čigonams ne mano dainos svarbios buvo. Visas taboras kaulijo parduoti batus... Vaizdelis - nenusakomas. Pasijutau čigonų baronu",- kvatojosi Valdemaras. Ir prisipažino, kad moterų glostantys žvilgsniai buvę ir dabar tebėra malonūs.
Sūnus išgąsdino...
Šiandien Valdemaro sūnus, baigęs veterinarijos mokslus, darbuojasi genetikos katedroje. Kaip tik šiomis dienomis jis važiuoja parsivežti kažkokio ypatingo geltono viščiuko iš Prancūzijos. O prieš kelerius metus šiandieninis genetikas tėvą buvo labai išgąsdinęs: "Plaukai iki sėdynės. Ir tratino būgnus nuo ryto iki vakaro. Bet, pasirodo, tai buvo tik laikinas susižavėjimas. Džiaugiuosi, kad "nepagavo" scenos viruso",- sakė Valdemaras. Paklaustas, kaip jo dainas vertina žmona, jis išsisuko: "Žmona yra žmona. Ji negali būti objektyvi". Užtat pasidžiaugė, kad scenos viruso taip ir nepasigavusiam sūnui jo dainos patinka. "Tad galiu viltis, jog mano repertuaras gal patiks ir jo bendraamžiams",- tikisi iš užmaršties pakilti bandąs feniksas, vardu Valdemaras.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą