Vidas Jakimauskas: šuolis nuo Biržos tilto

Ne, ne pirmasis. Penkiasdešimtmečius iš mūsų kurso jau atšventė Liubomiras Laucevičius ir jo žmona Lilė. Tiesa, ne Klaipėdoje, o Kaune. Taigi aš jau trečiasis.

Kaip "susipainiojote" su teatru?

Aš ir pats dabar nežinau, kaip tai nutiko. Buvau baigęs politechnikumą, dirbau rimtus darbus statybose. Ir staiga vieną dieną nutariau, kad važiuoju mokytis pas Joną Vaitkų į jo studiją. Čia besimokydamas ir sužinojau, kad Povilas Gaidys Klaipėdoje renka aktorių kursą. Su dar vienu Jono Vaitkaus "studijoku" Albertu Bartašiūnu parbirbėm į Klaipėdą ir bandėm laimę įstoti. Aš buvau prisižadėjęs: jeigu įstosiu, nušoksiu į Danės upę nuo Biržos tilto. Įstojau, teko pažadą vykdyti. Visi atlydėjo, praeiviai už skvernų pradėjo tąsyti, atkalbinėti nesiskandinti. Kurso draugai aiškino, kad čia ne skandinasi, o vykdo lažybų sąlygas. Taip ir niurktelėjau su visu kostiumu. Paskui išsigręžiau ir ėjau švęsti.

Klaipėdos dramos teatro aktorius Vidas Jakimauskas nepanoro jubiliejaus iškilmių

Esate avantiūristas?

Buvau. Nelabai bemėgstu rizikuoti. Nuotykių esu patyręs ir juos mėgdavau. O dabar esu ramus kaip senbernaras.

Iš kur toks palyginimas?

Kartą Juodkrantėje atostogavom su žmona. Gulim paplūdimyje. Pramerkiu akis -į mane labai įdėmiai žiūri senbernaras. Aš žiūriu į jį. Taip ir spoksome viens į kitą. Kol šeimininkas paaiškino, kad prie to stulpelio, kur gulėjau, jis rišdavo savo draugą ir bėgdavo maudytis. Užtat šuo dabar esąs sutrikęs. Bet jis niekaip savo emocijų nereiškė. Tik žiūrėjo...

Gal Jūs esate didelis šunų draugas? Mat į diplominį spektaklį "Du veroniečiai" Jūs vaidmeniui buvote savo šunį "įtaisęs".

Taip, šuo vaidino, bet jis nebuvo mano. Rapolą, toks šuns vardas spektaklyje, buvau pasiskolinęs iš ponios gatvėje. Gal iš kokių penkių šunų jį režisierius Povilas Gaidys atsirinko. Kai jau reikėjo vaidinti, tik prasižioju scenoje, Rapolas loja nesustodamas. Na, buvo vargo.

Scenoje, užkulisiuose visokių nuotykių būna. Kas Jums yra nutikę?

Dar studijų metais su Lile Laucevičiene vaidinome "Neatsargiuose žaidimuose". Staiga matau, ant mūsų krenta dekoracija. Na, tokia didžiulė, trys metrai su keturiais. Kaip tikras džentelmenas, viena ranka apglėbiau Lilę, kitą ištiesiau į dangų sulaikyti tai griūvančiai sienai ir beriu savo tekstą. Ačiū scenos darbininkams, ant mūsų dekoracija taip ir neužgriuvo. Jie laiku pastebėjo griūtį ir sulaikė. Jeigu tas "blokas" būtų ant mūsų kritęs, kažin kuo viskas būtų pasibaigę.

"Venecijos pirklyje" mudu su Egle Barauskaite lynais pakeldavo gal kokius keturis metrus virš scenos ir ten "varydavome" dialogus apie meilę. Kartą juntu, kad vienas lynas trūko ir aš tuoj tuoj dribsiu žemyn. Tai pats iš keturių metrų aukščio nušokau. Publika aiktelėjo, prapliupo ploti, o aš lyg niekur nieko beriu meilės tekstus "padangėse" kabančiai Eglei. Žodžiu, niekas iš žiūrovų net nesuprato, kas pakoregavo scenarijų.

Vidas Jakimauskas studijų metais

Kuriuos vaidmenis Jūs laikytumėte aktoriaus "aukso fondu"?

Vaidmenis "Belaukiant Godo", "Du veroniečiai", "Seserys", "Ir sidabro gija nutrūks", "Proletarinis laimės malūnas", "Lilijonas". Vaidinau ir lietuviškuose filmuose - viename iš pirmųjų telefilmų Mamerto Karklelio režisuotame "Laikas mokėti skolas", Algimanto Puipos "Elzė iš smėlynų", "Gedimino 11". Aš vertinu ir epizodinius vaidmenis.

Aktorius yra priklausomas nuo daugelio aplinkybių. Jūs pagrindiniais vaidmenimis nesate labai "bagotas". Ar negraužia, na, toks nerealizuotų galimybių jausmas?

Dėl to negalėčiau nieko kaltinti. Gal kitaip jausčiausi, jeigu turėčiau daugiau vaidmenų. Kai yra didesnės pertraukos, jau atsiranda baimė: ar pajėgsiu, ar įvaldysiu vaidmenį. Bet, antra vertus, skųstis negaliu. Turėjau labai neblogų vaidmenų. Ir už tai esu dėkingas režisieriui, juos man patikėjusiam. Tegul vaidmenys ir nebuvo pagrindiniai, bet spalvingi.

Ar viliatės pagaliau sulaukti pačio pačiausio, savo saviausio vaidmens?

Žinoma. Jeigu ne toji viltis, argi būčiau iš vis į tą teatrą skverbęsis?

Ponas Vidai, bet juk nuo vaidmenų gausumo ar ne ir atlyginimas priklauso. Dažnas Jūsų kurso aktorius vertėsi kuris kaip. Du išvažiavo į Angliją uždarbiauti ir teigia, kad Lietuvoje nebūtų išgyvenę. Kiti bando save rasti versluose ar vairuodami taksi. Kuo Jūs sau prisiduriate pragyvenimui?

Tarybiniais laikais labai geras uždarbis būdavo, kai vasarą su fotoaparatu fotografuodavaau vaikus pionierių stovyklose. Bet atsirado "muilinės", ir mano uždarbiai baigėsi. Dabar prisiduriu per atostogas uždarbiaudamas statybose. Žodžiu, praverčia kadaise įgyta statybininko specialybė.

Be teatro, egzistuoja realusis žmogaus gyvenimas. Kas vyksta jame?

Dukra Monika studijuoja trečiame Dailės akademijos kurse tekstilę. Posūnis Šarūnas studijuoja informatiką ir matematiką Klaipėdos universitete ir dirba. Ir su vienu, ir su kitu santykiai geri.

Kaip ir kadaise, mėgstu pasilepinti fotografuodamas. Su žmona važiuojame į miškus, prie jūros. Bet ir namie būti visai neblogai. Mėgstu meistrauti.