- Be abejonės, ne. Čia bėda turbūt to laiko, kuriame gyvename - kai kabarojamės iš liūno, kur vertybės yra supainiotos, kur dominuoja materializmas. Dabar tai svarbiausia žmogui, išlipančiam iš ubagyno, supainiotų vertybių skalės. Dabar jos supainiotos dar labiau, bet aš tikiuosi, kad tas laikas praeis, ir viskas atsistos į savo vietas.
Tai kokios vis dėlto meno perspektyvos?
- Nuo 1990-ųjų pradžios aš sakau, kad, tai ką mes darom ir kas esam, bus trąša ateinančioms kartoms. Klausimas tik, ar aukščiausios kokybės. Bet dabar mes darom ir kažką apčiuopiamesnio, vienas kitas daigelis pradeda lįsti. Kaip bebūtų keista, gėlė išauga iš mėšlo...
Kokie Jums buvo šie jau besibaigiantys metai?
- Buvo labai intensyvūs metai, sunkūs... Buvo gražių pakilimų, kartais skaudžių kritimų. Bet tai yra patirtis. Ji yra tokia, kokia yra. Tik reikia proto ir valios iš tos patirties penėtis.
Na, šiais metais buvo Franko Kruko vaidmuo. Dar buvo vienas malonus darbas - vasarą pagal F. Dostojevskio "Idiotą" Kaune pastatytas spektaklis, kuriame dalyvavo Lietuvos aktorių rinktinė. Vaidinimas buvo rodomas apleistoje, pranciškonams priklausančioje šv. Jurgio bažnyčioje. Dalyvavo R. Tumino, E. Nekrošiaus aktoriai, iš Klaipėdos buvau pakviestas aš... Buvo gera pasitikrinti save, ar mano jėgos lygiuojasi į juos ar ne.
Spektaklio vertinimas buvo neblogas. Mes vaidinome iki pat šalčių, ruošiamės su šiuo spektakliu išvažiuoti į tarptautinius festivalius.
Taip pat aš turiu savo teatrą "Dramos klasė". Repertuare atsirado B. Brechto "Kaukazo kreidos ratas". Mes turim anšlaginius spektaklius, pilnas žmonių sales. Ir malonu, kad mes galim ant durų kabinti tokį lapelį, kurį teatrai nedažnai kabina, - "Vietų nėra". Ruošiamės į keliones, į teatro festivalius su šiuo spektakliu.
Kokie šie metai buvo Klaipėdos dramos teatrui? Kaip jis atrodo kitų šalies teatrų kontekste?
- Yra labai įdomus dalykas, apie kurį reikia kalbėti. Kartais Vilniaus kritikų vertinimai nesutampa su publikos reakcija ir spektaklio gyvenimo trukme. Aš nesakau, kad tas vertinimas neteisingas.
Pavyzdžiui, pagrindinių šio sezono spektaklių - "Tautkrūšos" ir "Franko Kruko" - vertinimai nesutampa su tuo, kokį gyvenimą spektakliai turi scenoje. Abiejų spektaklių atžvilgiu yra labai palanki publikos reakcija.
1970-ųjų pabaigoje - 1980-ųjų pradžioje, po to, kai J. Miltinis išėjo iš teatro, aš sakydavau, kad labai neteisinga, kad teatro raidą lemia kritikai, ne teatras. To negali būti, teatrą turi kurti kūrėjas, menininkas. Aš turiu vilties, kad teatras išsivaduoja iš tokios globos, kuri dažnai yra konjunktūriška, įtakojama ne pačių doriausių ir idealiausių ketinimų.
Palinkėkite ką nors sau ir Klaipėdos menininkams.
- Sau galiu linkėti, kaip ir bet kokiam kitam žmogui, kad būtų sveikatos, ir, svarbiausia, dirbant tokį darbą, kad visąlaik būtų vietos įkvėpimui, kad tas įkvėpimas neaplenktų.
O visiems menininkams galiu papasakoti vieną istoriją. Eina per pasaulį Fortūna, pametusi savo vaikelį. Ji - didelė, aukšta, žmonės mažučiai. Ji ieško, tačiau labai blogai mato. Eina, vis pasilenkia, pakelia žmogų, apžiūri ir padeda ant žemės...
Tai aš ir linkėčiau, kad nepražiopsotų nė vienas to momento, kai Fortūna tave pakelia, nes tas momentas trunka labai trumpai...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą