"Visi nerimastingai spėlioja: ar bus rudenį žadėtoji "antroji banga"? Verčiau jau prisimintų savo svajones", - sako didžiausio pasaulyje finansų bendrovių ir bankų koncerno HSBC vienas iš vadovų Stuart Lawson.
Niekas nežino, kuo baigsis krizė ir kokias formas ji įgaus. Daugeliui iš mūsų nežinomybė kelia diskomfortą. Mes ir anksčiau bandėme sugerti maksimum informacijos, kad pažvelgtume į ateitį ir susidorotume su dabarties entropija. O šiandien, regis, ir namų šeimininkė domisi akcijų kotiruotėmis, valiutų kursais, indeksų dinamika. Tarsi jos žinojimas turėtų lemiamos reikšmės šeimos likimui.
Nežinojimas, kadaise ne be reikalo vadintas "gelbstinčiu", dabar tapo vos ne yda ir pajuokų objektu. Tačiau nežinojimas dažnai pasirodo esantis geriausias būdas išlaikyti vidinę ramybę ir siekių tonusą.
Mano vyresnioji sesuo keletą dešimtmečių dirbo gydytoja Londono klinikoje. Neseniai ji sau pasakė: pakaks, reikia ką nors keisti gyvenime. Ir išvyko į Indoneziją. Ten ji tapo "mobiliąja daktare" su valtimi, plaukiojančia tarp salų. Keletą mėnesių mes nepalaikėme ryšio. Ji paskambino man praeitą rudenį, per patį bankų nervinį įkarštį. Aš jos paklausiau, ką ji galvoja apie ekonominę depresiją, kaip pasikeitė jos planai. Sesuo perklausė: "Depresija? Krizė? Apie ką tu kalbi?"
Indonezijoje ji sąmoningai neskaitė laikraščių. Pamaniau, kad šis nežinojimas savaip teisingas. Toji tiesa - apie amžinai mėlyną dangų ir žalią jūrą, apie kurią ji man pasakojo. Svarbiausia - sesuo jautėsi nė kiek ne blogiau, o atvirkščiai - kur kas geriau nei tie, kurie godžiai rijo paskutines rinkų naujienas. Filosofija "kas bus, tas" veikia jūsų nervų ląstelių labui.
Mano šeima apskritai gerbia terapinę nežinojimo funkciją. Galbūt tai parėjo nuo tėvo, kuris, kaip ir sesuo, buvo gydytojas.
Tėvas dirbo iki 80 metų, turėjo du privačius kabinetus - Londone ir priemiestyje. Pajamas, gautas sunkiu darbu, jis iš dalies investavo į mano išsilavinimą Oksforde. Kai baigiau studijas ir ėmiau dirbti, jis nusprendė, kad jau subrendau svarbiam įvykiui.
Kartą jis atvedė mane į banką. Skyriuje visi atsistojo, pamatę neaukštą trapų džentelmeną su cigaru - jis vaikščiojo ten daugiau nei 50 metų, jį visi pažinojo.
Mes nuėjome prie banko seifų. Jis iškilmingai man atidavė raktą nuo vieno iš jų. Seife buvo dėžutė su pinigais, kuriuos jis kaupė man metų metus, kaupė nepaisydamas savo poreikių, atsisakydamas pramogų arba daiktų, dirbdamas viršvalandžius, važinėdamas į priemiestį.
Kai pamačiau kupiūras, man apmirė širdis. Du trečdaliai iš jų buvo seno pavyzdžio, o keitimo terminas seniai pasibaigęs.
Vadinasi, mano tėvo darbas liko vertas grašio. Aš pažvelgiau į jo išdidų veidą ir supratau, kad negaliu suduoti jam šito smūgio. Aš nepasakiau, kad tai tušti popieriai. Tik todėl, kad taip privalo pasielgti bet kuris sūnus. Pinigų jau vis tiek nesugrąžinsi, bet liko tai, kas daug brangiau - tėviškas pasididžiavimas ir viltis.
Nežinojimas mus gelbsti, kai mes negalime paveikti įvykių eigos. Ar daug kas iš mūsų išties pakeis gyvenimo planus sužinojęs, kad krizė užsitęs ne metus, o, pavyzdžiui, trejus? Kas nors pakeis profesiją? Šalį? Nuspręs kol kas nekurti šeimos, nors bus įsimylėjęs nuostabią merginą? Vargu.
Tad kam pasinerti į informacijos sūkurį, kai reikia paprasčiausiai gyventi, judėti savo tikslų ir svajonių link..."
Parengė Vilma Skiotienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą