Norite - tikėkite, norite - ne: Išskridusi Žemės gyventojų civilizacija.

Karalius stebėjo kosminį laivą

Šiaurės vakarų Prancūzijoje, prie upės Or, yra vienas seniausių Europos miestų - Bajė.

Jis žinomas kaip senovės galų sostinė.

Viena šio miesto įžymybių - atskiroje vietinio muziejaus salėje eksponuojamas 70 metrų ilgio unikalus XI amžiaus gobelenas. Jame galima rasti įamžintų nemažai tos epochos įvykių.

Yra gobelene ir neseniai iš naujo mokslininkus sudominęs vaizdelis, datuotas 1066 metų kovo mėnesiu.

Jame pavaizduota, kaip anglosaksų karalius Haroldas II su savo dvariškiais ir sargyba stebi kažkokį dangaus reiškinį.

Lotyniškas užrašas po šiuo paveikslu paaiškina: "Jie apžiūri žvaigždę".

Istorikai ir astronomai aiškindavo, kad gobelene pavaizduota Galėjaus kometa, kuri būtent 1066 metų kovo mėnesį turėjo pasirodyti kaip nauja ryški žvaigždė.

Bet labai jau keista atrodo ši kometa. Jos atvaizdas gobelene primena tamsios spalvos kūgio formos badmintono žaidimo kamuoliuką šviesiame fone.

Tuo tarpu Galėjaus kometa naktiniame danguje turėjo pasirodyti ryškia žvaigžde.

Būtina pažymėti, kad senovės menininkai savo darbuose labai tiksliai atkurdavo visus vaizduojamus objektus. Neįmanoma patikėti, kad, pavaizdavę karaliaus stebimą "žvaigždę", jie pažeidė savo tradicines taisykles.

Taigi kas, 1066 metų kovo mėnesį pasirodęs virš Anglijos, atkreipė karaliaus ir jo svitos dėmesį?

Tikriausiai ne kometa. Ir ne žvaigždė.

Tai, kas pavaizduota gobelene, labiau panašu į... kažkokį kosminį aparatą.

Pavyzdžiui, į raketą, kurios pagrindinis elementas - fotominio variklio veidrodis arba saulės energiją primenančios burės.

Tokiu atveju Anglijos karaliaus rūmai stebėjo žvaigždėlaivį, priklausantį nežinomai civilizacijai!

Ir būtent šis faktas dokumentiškai užfiksuotas įžymiajame gobelene.

O kokia tai civilizacija?

Jau seniai įvairios masinės informacijos priemonės praneša apie rastus suakmenėjusius žmogaus kojų (tiek basų, tiek ir apautų) pėdsakus, kurių amžius siekia dešimtis milijonų metų.

Vienus tokius neseniai Slovakijoje aptiko daktaras, slovakų žurnalistas, rašytojas ir anomalių reiškinių tyrinėtojas Milošas Jesenskis.

Šių pėdsakų amžius - per 50 milijonų metų.

Tai reiškia, kad juos palikęs žmogus galėjo gyventi tuo pačiu metu kaip ir dinozaurai ir netgi "bendruti" su jais!

Tarkime, kad teoriškai galėjo. O kur įrodymai?

ar jie yra.

Žmonės kalbėjosi su dinozaurais

Centrinėje Meksikoje, Guanachato valstijoje, yra nedidelis Akambaro kaimelis.

Turtingas vokiečių kilmės prekybininkas Voldemaras Julsrudas 1944 metais kaimelio apylinkėse atsitiktinai iškasė keletą keistų labai senų figūrėlių.

Supratęs, kad jos gali turėti didelę istorinę vertę, Julsrudas specialiai organizavo tokių figūrėlių paieškas.

Rezultatai buvo stulbinantys. Iš viso rasta 33500 figūrėlių, vaizduojančių žmones, gyvūnus, įvairius daiktus, taip pat kompozicijas, kurias galima pavadinti teminėmis scenomis.

Joms padaryti buvo naudojama keramika, žalios spalvos pusiau skaidrus mineralas žadeitas ir vulkaninės kilmės stiklas.

Senovinių skulptūrų dydis svyravo nuo 2 iki 180 centimetrų.

Nustatyta, kad pačių seniausiųjų amžius - daugiau kaip 6500 metų.

Kai kuriose skulptūrėlėse pavaizduotos žanrinės scenos visiškai neįtikėtinos. Jose moterys ar žaidžia, ar šnekučiuojasi su... dinozaurais!

O dėl to, kad tai ne krokodilai, driežai ar kiti gyvūnai, negali būti jokios abejonės.

Bet kokiu būdu prieš 6500 metų žmonės galėjo žinoti ne tik apie prieš dešimtis milijonų metų iki žmonijos atsiradimo išnykusias reptilijas, bet ir atkurti jų išvaizdą?

Bet ar dinozaurai išnyko?

Užmigo žiemos miegu

Kazachstane gyveno ir dirbo garsus keliautojas - gamtininkas, entomologas, biologijos mokslų daktaras, zoologijos profesorius Pavlas Marikovskis.

Be viso kito, šis mokslininkas tyrinėjo ir senovinius ant urvų ar uolų sienų rastus piešinius. Tarp tūkstančių jo rastų piešinių yra ir tokių, kuriuose pavaizduotas sniego žmogus ir gyvūnai labai panašūs į dinozaurus ir netgi į garsiąją Nesę.

Iš kur galėjo žinoti apie jų egzistavimą ir apie tai, kaip jie atrodo, senovės Kazachstano kalnų slėnių gyventojai?

Į šį ir kitus publikacijoje iškilusius klausimus atsakymą gali duoti hipotezė, kurią kartu su kolegomis iškėlė vienas Lenkijos ufologų, žurnalistas, rašytojas ir anomaliųjų reiškinių tyrinėtojas Robertas Lesniakevičius.

Jos esmė tokia.

Po to, kai maždaug prieš 65 milijonus metų Žemėje įvyko globalinė katastrofa - didžiulio galingumo sprogimas, įvykęs planetai susidūrus su asteroidu, - į atmosferą pakilo debesys dulkių, ir ji keletą metų nebepraleido saulės spindulių.

Stojus tamsai ir staiga atšalus klimatui, tuoj pat žuvo daugelis augalų ir gyvūnų, tarp jų ir daugybės rūšių dinozaurai.

Bet jie žuvo ne visi. Išgyveno tik nedidelės ir turėjusios sugebėjimų prisitaikyti prie klimato pasikeitimų reptilijos.

Tos rūšies dinozaurai gyveno senojo Pietų žemyno, kurį tada sudarė Antarktida ir Australija, netoli poliarinės zonos esančiose srityse.

Augalais maitinęsi ir dviem kojomis vaikščioję dinozaurai (ornitopodai) buvo labai atsparūs šalčiui.

Kada keliems mėnesiams užeidavo antarktinė žiema ir temperatūra nukrisdavo keletą laipsnių žemiau nulio, gyvūnai atsidurdavo anabiozės (paprasčiau - žiemos miego) būsenoje.

Esant reikalui, tokiame būvyje jie galėdavo išbūti ilgoką laiką.

Tokia būtinybė iškilo, kada po katastrofos Žemėje įsigalėjo ilga ir šalta naktis.

Žinoma, po to, kai saulė vėl pradėjo šviesti ir šildyti, ne visi jie atsibudo. Bet dalis reptilijų ir kai kurių kitų rūšių gyvūnai bei augalai išliko.

Prieš 60-65 milijonus metų Žemėje prasidėjo eilinis gyvybės vystymosi etapas.

Dinozaurų civilizacija

Tolesnėje evoliucijos proceso eigoje, trukusioje milijonus metų, kažkuri ornitopodų šaka galėjo taip išsivystyti, kad jai priklausančioms reptilijoms atsirado proto užuomazgos ir jos pradėjo abstrakčiai mąstyti.

Laikui bėgant šios reptilijos tapo Dinosauria sapiens - protingais dinozaurais, arba dinozauroidais, mūsų planetoje sukūrusiais aukšto lygio mokslinę-techninę civilizaciją.

O kadangi dinozauroidai, skirtingai negu žmonės, turėjo natūralią savybę atsidurti anabiozės būsenoje (kuri per evoliuciją taip pat vystėsi ir tobulėjo), tai jiems atsivėrė kelias į kosmosą.

Jie galėjo netgi primityviais, "lėtaeigiais" kosminiais aparatais, varomais cheminiu kuru, pasiekti Saulės sistemos planetas ir jas apgyvendinti. O galbūt nukeliavo ir toliau.

Juk, skirtingai nuo žmogaus, kurio istorija neturi ir dešimties milijonų metų, dinozauroidai savo vystymuisi turėjo mažiausiai penkis kartus daugiau laiko.

Ir kada žmonės pagaliau pasieks artimiausias planetas, gali būti, kad juos ten sutiks ne tolimųjų galaktikų atstovai, o Žemėje gyvenusių protingų būtybių palikuonys.

Beje, tarp pagrindinių "ateivių" tipų, su kuriais atseit kartais ryšį užmezga žmonės, vieną iš pirmųjų vietų užima protingos reptilijos, išoriškai labai panašios į jau minėtų skulptūrėlių dinozaurus.