D. Vinikoto pokalbininkė - Kler Rainer, rašytoja, pagal profesiją - medicinos sesuo, parašiusi daug knygų apie vaikų sveikatą.
K. RAINER: Kai mano dukrai buvo vos kelios savaitės, man paskambino giminaitė ir, pakeitusi balsą, prisistatė kaip vaikų gynimo nuo žiauraus elgesio draugijos atstovė.
Labai keista, nors anksčiau perkąsdavau jos pastangas mane pajuokti, šįkart patikėjau ir patyriau siaubingą kaltos baimės priepuolį. Man prireikė šiek tiek laiko, kad atgaučiau kvapą; tiesą sakant, - visos dienos. Negalėjau nusipurtyti to šlykštaus, nuodingo jausmo, kad padariau kažką negera.
D. VINIKOTAS: Suprantu. Bet jei nekalbėtume apie kaltės jausmą, ar čia tik neturėjo reikšmės tai, kad nutiko netikėtas dalykas tada, kai jūs, tiesą sakant, vos spėjote grįžti į šį pasaulį? Turiu galvoje, kad gimus vaikui, jūs buvote privilegijuotoje padėtyje ir nesitikėjote nieko panašaus. Ar tuo metu jūsų nebūtų išgąsdinęs net ir didelis triukšmas?
K. RAINER: Čia buvo būtent kaltės jausmas. Jūs žinote, kad egzistuoja daugybė įvairiausių baimių. Girdime didžiulį triukšmą - ir jaučiame vienokią baimę, laukiame ko nors nemalonaus (rengiamės eiti pas dantų gydytoją) - kitokią. Tačiau tai buvo būtent kaltumo baimė. Aš padariau kai ką bloga, ir mane turi demaskuoti, suprantate? Taip aš jaučiausi. Tarsi būtų atskleistas mano nusikaltimas.
D. VINIKOTAS: Taip, aš gerai suprantu, ką norite pasakyti, ir džiaugiuosi galimybe su jumis tai aptarti.
Yra vienas įdomus dalykas. Veikdamas kaip psichologas, kaip apžvalgininkas ir pan., kalbėdamas su mamomis ir tėčiais apie jų vaikus, aš supratau, jog kad ir kaip stengiesi būti atsargus, vis tiek paskatini jų kaltės jausmą.
Aš stengiausi, kad tai nebūtų kritika. Stengiausi paaiškinti, o ne tvirtinti, kad tai ir tai neteisinga, ir t. t. Bet vis tiek žmonės nuolat ateina pas mane ir sako: "Kaskart, kai klausausi jūsų arba skaitau ką jūsų parašyta, jaučiuosi toks piktadaris..." Todėl kaltės problema mane labai domina.
K. RAINER: Tai tik viena iš kaltės rūšių, tiesa? Kas nors perskaitys straipsnį arba knygą, kurioje sakoma, kad reikia daryti taip ir taip, ir iškart pajus kaltę, nes nieko panašaus nedarė. Tačiau kyla ir kitokių minčių.
Pažįstu jauną moterį, kuri, manau, per visą gyvenimą neperskaitė nė vieno tokio straipsnio, tačiau ją po gimdymo apsėdo įkyrus švarinimasis. Iki tol ji buvo paprasta namų šeimininkė, bet kai tik atsirado vaikas, ėmė valyti ir plauti viską, prie ko tik prisiliečiama pirštu.
Ji perrengdavo vaiką tris kartus per dieną, negalėjo pakęsti ant drabužių nė mažiausios dėmelės, o turint galvoje, kad vaikas auga, - augo ir jos triūsas.
Kol mažylis gulėjo lovelėje, ji valė šią teritoriją, vežimėlį, kambarį, o kai pradėjo ropoti, valymo teritorija išsiplėtė. Aš negaliu atsikratyti įspūdžio, kad ji jaučia kažkokią kaltę ir todėl taip elgiasi. Ar jūs man pritariate?
D. VINIKOTAS: Aš manau, kad tai kraštutinis atvejis, pavyzdys, parodantis, kad galima jausti kaltę to nežinant.
Šiuo išskirtiniu atveju dauguma stebėtojų galėtų pasakyti, kad ši motina bijo, kad vaikui nutiks kas nors bloga, todėl ji privalo griebtis visų atsargumo priemonių. Bet aš nemanau, kad ji tai žino. Ji tik jaučia, kad jai bus labai bloga, jeigu ji visko nevalys, ir jai tikriausiai negera netgi tada, kai ji valo.
Manau, jog stebėdami šią moterį, galiausiai suprastume, jog kažkas manipuliuoja jos kaltės jausmu, turbūt pats to nežinodamas. Tačiau yra ir kita problemos pusė, kai mes aptinkame visuotinį užmaskuotą kaltės jausmą.
K. RAINER: Taip, aš daug apie tai galvojau. Įdomu būtų sužinoti, kaip dažnai jį lemia motinos pavydas vaikui?
Nenoriu pasirodyti nuobodi, bet ir vėl pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo. Kai gimė duktė, staiga supratau, kad pavydžiu jos savo vyrui.
Aš bijojau - tada nesuvokiau šito, bet dabar suprantu - kad ji gali atimti iš manęs dalį jo dėmesio man.
Man atrodė, kad jai nėra vietos mūsų santykiuose. Ir kai tai suvokiau, tą visiškai realų pavydą, jo neliko. Norėčiau žinoti, ar daug motinų jaučia pavydą.
Jeigu jos turi dukrą, ką jos jaučia dėl amžiaus skirtumo? Kai žurnaluose ir pan. akcentuojamas moters jaunumas ir grožis, ar negali nutikti, kad moteris su maža dukrele staiga aiškiai pamatys, jog ji ne tokia jauna kaip anksčiau ir kad jos gyvenimas iš dalies jau praėjo?
Prieš ją štai ši jauna būtybė, kurios gyvenimas tik prasideda. Ar dėl to ji gali pajusti pavydą? Ir kaltę dėl pavydo? Kaip jūs manote, ar tai įmanoma?
D. VINIKOTAS: Manau, jog savo atvirame pasakojime jūs nutapėte vieną iš daugybės galimybių, jog žmonės gali pajusti kaltę, jeigu jiems kyla netikėtų minčių savo vaikų atžvilgiu.
Jūs pasakėte, kad galėjote pavyduliauti, nes turėjote mažą mergaitę ir jums nėra nesvarbi vyro reakcija į atsiradusį vaiką ir t.t. Bet jeigu jūs turėtumėte berniuką, viskas esą galėjo būti kitaip.
Kiti turi berniuką, bet ir jie nerimauja ir jaučiasi negeri, mat netikėtai aptinka, kad nenorėjo berniuko, kad dėl šios ar kitos priežasties jie ne iš karto ėmė jį mylėti, kaip, jų manymu, turėjo būti.
Visi turi išankstinių nuostatų apie tam tikrą idealią būseną. Kiekviena mama galėtų aptikti savyje netikėtų emocijų ir pasijusti kalta, nes galvoja, jog taip neturėtų būti. Ir, pavyzdžiui, galėtų paaiškėti, kad ji visiškai natūraliai myli savo vaiką, o siaubingai jaučiasi todėl, kad jai atrodo, jog jos pačios motina nemylėjo jos šitaip; ir jai kyla jausmas, kad... ji rodo savo motinai pavyzdį.
Kitaip tariant, egzistuoja daugybė įvairiausių priežasčių, dėl ko žmonėms gali kilti nelaukti jausmai gimusio vaiko atžvilgiu.
Bet aš visgi manau, kad esama kur kas gilesnių, neatskiriamų priežasčių, kurios regisi absoliučiai universalios, jeigu tik mes sugebėsime jas atskleisti.
K. RAINER: Taip, dabar prisiminiau, kai atlikau akušerės praktiką, pastebėjau, jog labai dažnai pirmas motinos klausimas būna ne "Kas tai?", o "Ar jam viskas gerai?" arba "Ar jis normalus?" Negaliu suprasti, kodėl motina turi bijoti, kad jos vaikui kažkas ne taip - juk tai labai paplitusi baimė, ar ne? Tarsi turėtumėt pagimdyti pasauliui kokį nors siaubūną ar ką nors tokio nenormalaus.
D. VINIKOTAS: Matot, aš manau, jog tai ne tik įprasta, bet ir gana normalu. Kai kurie žmonės - žinoma, jų esama įvairių, ir tai gerai, - bet kai kurie iš jų iš tikrųjų atskiria vaikų gimimą nuo viso savo likusio gyvenimo.
Daugeliui žmonių - jeigu jie susilaukia atžalų - visas fantazijų pasaulis apie vaikus prisijungia prie realaus.
Tai yra visos fantazijos, kai jie žaidė mamas ir tėčius būdami maži, jų įsivaizdavimas apie gimimą.
Su visu tuo susiję daugybė meilės ir neapykantos, ir... agresijos, sumišusios su švelnumu, todėl, man regis, mes kalbame apie tai, kas būdinga žmogui, ką galime rasti kiekviename.
Kai gimsta vaikas, žmonės gali puikiai protu suvokti, iš kur jis atsirado, bet sykiu jų fantazijose vaikas yra tai, ką jie sukūrė, o jie nemano, kad gali sukurti ką nors tobula. Ir jie teisūs.
Jeigu jie pabandytų nupiešti paveikslą arba sukurti kokį nors kitą meno kūrinį, arba net paruošti pietus, jie negalėtų būti tikri, kad pavyks tobulai. Ir vis dėlto jie gali duoti pasauliui tobulą kūdikį.
K. RAINER: Ar tai nereiškia, kad jeigu motina pateikia tokį klausimą ir jai atsakoma, kad vaikas normalus, viskas jam gerai, tai jos kaltės jausmas, kuris iškėlė šį klausimą, dingsta - išgaruoja?
D. VINIKOTAS: Būtent tai aš ir turiu galvoje. Kai vaikas vėl tampa vaiku, o fantazijos lieka fantazijomis.
Kita vertus, jeigu dėl vaiko kyla bent menkiausių abejonių ar medicinos sesuo, prieš atsakydama, jog jam viskas gerai, kiek palūkuriuoja, motina turi pakankamai laiko, kad jos fantazijos, baimės ir abejonės susijungtų su vaizduote, ir ji negalėtų būti rami.
O jeigu iš tikrųjų kas nors negerai, jai teks išgyventi sunkų periodą, kai ji jausis atsakinga už tai. Dėl to, kad jos mintys apie vaiką - vaiką jos viduje - ir realus nėštumas susiję. Iš tikrųjų tai du visiškai skirtingi dalykai, bet juos ne taip lengva perskirti, jeigu kūdikis gimsta nevisiškai normalus.
K. RAINER: Taip, suprantu.
D. VINIKOTAS: Kita vertus, jeigu ir pasirodo, kad vaikas visiškai normalus, tai jis ne toks gražus, kaip mamos fantazijose.
K. RAINER: Taip, bet norėčiau žinoti, ar tas kaltės jausmas yra visuotinis? Tai turėtų ką nors reikšti. Kaltės jausmas nėra toks blogas dalykas, argi ne taip? Argi ne jis padeda sustiprinti atsakomybę už vaiką?
D. VINIKOTAS: Taip. Manau, tai baisiai panašu... į... na, imkime, pavyzdžiui, valgio ruošimą. Jeigu žmogus neturi nė menkiausios abejonės, nemanau, kad jis gali būti įdomus kulinaras.
Parengė V.S.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą