Kodėl mes bijome prarasti

Kodėl mes bijome prarasti

Kuo mažiau žmogus "sukasi aplink savo ašį", tuo labiau jis yra priklausomas nuo kitų. Kiekvieną atstumą ir atsiskyrimą su mylimuoju jis išgyvena su baime. Atstumas jam reiškia vienatvę, palikimą, pamestumą, o tai sekelia depresijas ir neviltį.

Ką daryti, kad nebūtum priklausomas nuo kankinamos atsiskyrimo ir praradimo baimės? Tapti savarankiškam ir nepriklausomam. Būtent tai depresiškos struktūros asmenybei sunkiausiai ir sekasi. Kad taptum savarankiškas ir nepriklausomas, turi susilpninti ryšius su kitais, o tai tuojau pat sukelia praradimo baimę. Žmogus ieško garantijų, kurios turėtų išspręsti jo problemą, ir šitaip ją tik paašrina.

Atrodo, kad tokią garantiją gali suteikti priklausomybė. Žmogus arba pats tampa priklausomas nuo partnerio, arba partnerį bando padaryti priklausomą nuo savęs. Reikalingumas, negalėjimas apsieiti be kito ("aš negaliu be tavęs gyventi", "be tavęs aš esu niekas") teikia tariamą garantiją, kad nebūsi paliktas.

Žmogus nesąmoningai stengiasi būti bejėgis; šitaip jis bando pririšti kitą prie savęs, tikindamas, kad jo nevalia palikti: na, kas gali būti toks beširdis, kad paliktų bejėgią būtybę?..

Kas už sąmonės ribų

Depresiškos struktūros asmenybėms praradimo baimė yra dominuojanti. Ji gali įgauti įvairias formas: izoliuojančios distancijos baimė, atsiskyrimo, nesaugumo baimės, baimės būti paliktam.

Depresiškas žmogus siekia išvengti Aš tapsmo, individuacijos, nes tai neišvengiamai reiškia atskirumą. Jis bando išvengti praradimo baimės arba atsisakydamas "suktis aplink savo ašį" pats, arba neleisdamas to daryti kitiems. Kitaip tariant, jis arba yra kito asmeninis sargybinis, arba kitą daro savo asmeniniu sargybiniu. Geriausiu atveju jis suvokia praradimo baimę, tačiau individuacijos baimė, kuri yra tikroji problema, dažniausiai lieka nesąmoninga.

Baimė būti savimi

Kuo laubiau mes tampame savimi, tuo labiau skiriamės nuo kitų ir tuo mažiau su jais turime bendro. Būdami savimi, mes "iškrentame" iš būties saugumo, o tai sukelia baimę. Bandos instinktas, pasinėrimas į pilką masę siekia šią baimę panaikinti.

Praradimo baimė iškyla kaip esminė Aš silpnumo pusė. Tačiau bandymas apsisaugoti nuo praradimo baimės vis labiau atsisakant savęs yra pasmerktas žlugti.

Depresiški žmonės ieško priklausomybės, kuri jiems žada saugumą, tačiau su priklausomybe didėja ir praradimo baimė. Jie nori laikytis kiek galima arčiau kito ir atsiskyrę reaguoja panika. Taip susidaro tipiškas užburtas ratas, kurį galima pralaužti tik pasiryžus tapti savimi - autonomišku subjektu.

Stručio politika

Depresiškos struktūros žmogus yra linkęs idealizuoti žmones, esančius arti jo. Kad nekiltų grėsmė atitolti nuo partnerio, jis vengia įtampų ir konfliktų. Jis laikosi stručio politikos: slėpia galvą smėlyje, kad nematytų gyvenimo padugnių.

Kad pasiektų norimą harmoniją ir ramybę, depresiškas žmogus labai stengiasi pats būti "geras", todėl siekia visų altruistinių dorybių: kuklumo, pasirengimo atsižadėti, taikumo, užuojautos, gailesčio. Atsisakydamas savo norų, išsižadėdamas savojo Aš, jis stengiasi pašalinti praradimo ir vienatvės baimę, taigi išvengti baimę keliančios individuacijos.

Kurdamas iš savo elgesio principų ideologiją, depresiškas žmogus ne tik nuslepia nuo savęs paties motyvaciją, bet gali jaustis esąs morališkai pranašesnis už kitus, kurie ne tokie altruistiški, kuklūs ir pan. Tad iš tikrųjų stygių (savojo Aš) jis paverčia dorybe ir mano aukojąs kažką, ko iš tiesų net neturi.

Už individuacijos vengimą brangiai sumokama: žmogus bijo gyventi remdamasis savo norais, impulsais, afektais ir instinktais. Iš to kyla pasyvios laukimo nuostatos, depresijos ir nusivylimai, nes gyvenimas tų lūkesių neišpildo. O jeigu jie ir atsisakytų šių atlygio lūkesčių - tuoj pat kiltų depresija.

"Privalau aukotis"

Viena moteris sužinojo, kad jos vyras susitikinėja su jauna mergina. "Aš ją pažįstu, ji labai patraukli. Aš verkiu pasislėpusi, nes vyras to neturi matyti. Negaliu būti mieščioniškai pavydi. Jeigu imčiau priekaištauti - aš jį prarasčiau. Tokie jau yra vyrai, jie lengvai suvedžiojami. Aš jį myliu - privalau atleisti."

Tai depresiškos asmenybės elgesio pavyzdys. Ši moteris pasiklydo tarp "modernios partnerystės" vaizdinių. Ji mano "turinti leisti" savo vyrui tai, kam ji pati visai nepritaria. Užuot gynusi savo nuomonę ir pripažinusi, kad jos tolerancija turi ribas, ji bijosi prarasti vyrą. Ji mano turinti prisitaikyti prie vyro norų ir per daug reikalauja iš savęs. Pamačiusi, kad vyras slysta iš rankų, ji pasiryžo dar labiau jį "suprasti" ir visiškai puolė į neviltį, kai vyras dėl tokio elgesio ėmė ją niekinti.

Šiandien tokios situacijos yra dažnos. Žmonės, pirmiausia - depresiški, bijo būti "nemodernūs" ir prisiverčia daryti dalykus, kurių daryti jie iš tikrųjų nenori.

Ši jauna moteris buvo stropi žmona, išsikėlusi daugybę altruistinių reikalavimų. Kai ji nebespėdavo visko aprėpti, jausdavo ceitnotą ir puldavo į depresiją. Kai tik kildavo nepasitenkinimas, kad privalo atlikti tiek daug užduočių, ją iškart imdavo graužti kaltės jausmas. Tačiau jai nė sykio neatėjo į galvą, kad visa tai ji galėtų pakeisti.

Apverkia likimą

Depresiški žmonės nepakankamai aiškiai išreiškia savo norus arba jie patys nežino, ko nori. Jie vis labiau nusivilia, bet savo nusivylimo priežastis nukelia į išorę. Jie netenka galimybės atpažinti, kaip jie patys dalyvauja tame, kas vyksta, kaltina "blogą pasaulį", savo prislėgtumą ir baimę mato kaip likimo ranką. Jie ima gailėtis savęs dėl savo nesėkmių, jaučiasi gyvenimo nuskriausti, nelaimingi ir nesupranta, kad tikroji jų problema yra norų neapibrėžtumas ir nesugebėjimas išsireikalauti. Savęs gailėjimasis suteikia tam tikrą pasitenkinimą, ir jiems nereikia keistis.

Skrandžio sutrikimai ir silpna atmintis

Depresiškų žmonių konfliktai fiziškai daugiausia pasireiškia virškinamojo trakto (kuris simboliškai reiškia ėmimą, panaudojimą, reikalavimą) sutrikimais. Konfliktinėse situacijose jiems kyla gerklų, ryklės, stemplės ir skrandžio sutrikimų.

Nesugebėjimas ką nors pasisavinti, paimti savo valdžion depresiškiems žmonėms taip pat gali pasireikšti "atminties silpnumu". Jie sunkiai ką nors įsimena, lengvai pamiršta ir mano, jog tai - organinis simptomas. O iš tikrųjų jie šių įspūdžių nepriima, nes bijo prisileisti dirgiklius, mat tai sukeltų juose intesyvaus noro ir nesugebėjimo pasiimti konfliktą. Susidūrę su dirgiklių gausa, jie per anksti įjungia filtrą ir rezignuoja (atsisako). Tai gali sukelti ir mokymosi sunkumų, ir bendrą nuovargį, abejingumą. Jų funkcija - ta pati, kaip apsauginio filtro. Jie tarsi atgaliniu būdu sustiprina depresijas, kadangi nebesusidoroja su darbais ir nusivilia savimi.

Tariamas depresiškų žmonių atminties silpnumas iš tikrųjų tėra ženklas, kad jie iš anksto pasiduoda ir nori jaustis "patogiai nusivylę". Jų moto - "neverta siekti". Jie nieko nebenori iš gyvenimo sau, todėl pasaulis jiems darosi vis pilkesnis ir neįdomesnis.

Depresiškas žmogus gali pradėti sveikti tik supratęs, kad jis negali išvengti subjekto būties, jeigu jis nenori būti prispaustas ilgalaikės savo "dorybių" naštos arba būti sugraužtas pavydo tiems, kurie nejausdami baimės ima iš gyvenimo tai, ką jis duoda.

Bus daugiau

Pagal Fritz Riemann knygą "Pagrindinės baimės formos"

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder