"Rašau jums, nes nerandu atsakymo į mane kankinančius klausimus. Spaudoje garsinami baisūs faktai: skirtingose Lietuvos vietose, skirtingose šeimose pakėlė prieš save ranką vaikai. Tėvams - didžiulis skausmas ir klausimas - kodėl? Aš pati auginu du vaikus. Kaip žinoti, kaip suprasti, jog vaikui reikia pagalbos? Kaip reaguoti, kai jis supykęs pagrasina numirsiąs? Ko griebtis, kad neatsitiktų baisi nelaimė?"
Mes, suaugusieji, vaikystę dažniausiai tapatiname su šviesiu amžiaus tarpsniu, kuriame neva nėra problemų arba jos menkos ir greitai praeinančios. Turbūt dėl to mus glumina, gąsdina ir šokiruoja žinia apie vaiko mirtį, o juo labiau - savanorišką.
Klausiate, iš kur vaikams ateina mintys apie savižudybę. Šios mintys dažniausiai susijusios su stipriais jausmais - pykčiu, kerštu, pavydu, neviltimi, meilės ir dėmesio ilgesiu. Viena vertus, vaikai mirties realumą ir negrįžtamumą suvokia palaipsniui. Kita vertus, jie žino emocinę mirties prasmę. Vaikai mato, kaip aplinkiniai liūdi dėl mirusio žmogaus. Mirusysis gauna tai, ko negavo gyvas: meilės, dėmesio, glėbius gėlių... Taigi vaikai savo vaizduotėje mirtį susieja su artimųjų skausmu - kai pyksta ant jų ir nori atkeršyti, arba su ramybe - kai, ilgai kentėję, netenka vilties išsivaduoti iš skriaudų ir pažeminimų.
Kalbėdamas mirties tema, vaikas gali nemokėti jausmų išreikšti žodžiais. Jausmus jis išreiškia ašaromis, sugniaužtais kumščiais, pakeltu tonu arba tylėjimu ir atsitraukimu, susigūžimu. Tokiu atveju suaugusiųjų priedermė yra padėti vaikui išreikšti žodžiais tai, ką jis jaučia, ir atitinkamai reaguoti.
Ką jūs jaučiate, kai jūsų vaikas sako: "Aš jums nerūpiu, nusižudysiu"? Kaltę, baimę, pyktį? Jums atrodo, kad jis gąsdina, šantažuoja jus? Taip traktuodami vaiko elgesį, tėvai stengiasi laikytis neutraliai, ir vaikas dar kartą gauna patvirtinimą, kad jis jiems nerūpi.
Ką daryti? Pirmiausiai - reaguoti kaip į svarbią informaciją. Atsiliepti į vaiko išgyvenimus: "Tu labai įsiutęs/ nusivylęs/ tu taip supykęs, kad galėtum padaryti bet ką/ tau taip skaudu, tu norėtum, kad ir mums būtų skaudu." Arba "Mes neperkame tau telefono, ir tau atrodo, kad nemylime tavęs, tu mums nerūpi?" Tai nėra lengvas pokalbis, nes jausmai, su kuriais susidursime, nėra malonūs.
Klausydamiesi savo vaiko, jam parodysime, kad jokie jausmai nėra mirtini, kad apie juos galima kalbėtis ir su jais galima gyventi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą