Tai viena iš destruktyviausių šiuolaikinių tendencijų santykiuose tarp tėvų ir vaikų. Vėl ir vėl susilaukiu štai tokių klausimų:
• O kas išklausys mamą, jeigu ne aš?
• Iš esmės man nelabai ir sunku;
• Mama juk bus įskaudinta!
• Mama nustos su manimi bendrauti;
• Mamą ištiks širdies priepuolis ar kažkas panašaus;
• Aš juk privalau ja rūpintis;
• Kas, jeigu ne aš?
• O kaipgi “gerbk savo tėvą ir motiną”?
• Kokį čia siaubą jūs man kalbate?!
Kaip rodo mano patirtis, 80% motinų išlieja savo negatyvą vaikams. Ir mažiems, ir suaugusiems. Ir berniukams, ir mergaitėms. Tėčiai irgi kartais tuo užsiima, tačiau nepalyginamai rečiau.
Labiausiai, žinoma, kenčia dukterys, kurias joms pačioms nenujaučiant, motinos paverčia namų psichoterapeutėmis. Kuo vyresnis vaikas, tuo mažiau mamas graužia sąžinė dėl šio dalyko. Pradeda atrodyti, kad jeigu jau suaugo, vadinasi, lyg ir privalo.
Pagal mano asmeninę statistiką (pagrįstą skaitytojų laiškais ir klausimais) – tai pati skaudžiausia tema, juk 80% dukterų, jeigu ne daugiau, tampa savotiškais kanalizacijos grioviais savo tėvų negatyvioms emocijoms, be to – dirba “už maistą”, nesulaukdamos jokios padėkos, užtat sulaukdamos labai rimtų pasekmių.
Kokios tokių santykių pasekmės?
• Pažeista hierarchija. Kai kažkas atiduoda kitam savo negatyvias emocijas, jis tampa žemesnio rango atstovu. Kitaip sakant, mergaitės “įsidukrina” savo mamas. Toliau – begalė įvairiausių iškrypimų ir komplikacijų.
• Dėl pažeistos hierarchijos pačios mergaitės netenka apsaugos, galingo tėvų užnugario. Jos visa tai išklauso, o pačioms nebėra kur eiti, nėra į ką kreiptis. Kaip mažoms ir niekam nereikalingoms našlaitėms;
• Mergaitėms nebelieka jėgų saviems vaikams. Taip, išklausyti savus vaikus ir kentėti jų emocijas nebelieka jėgų. Ką ten vaikai – vyrui, sau pačiai jėgų nebelieka. Jaunosios amos užsipildė iki kraštų savo pačių senų mamų emocijomis. Išsekusios ir išprievartautos.
• Mamos, kurios “gydė” savas mamas, pačios to nenorėdamos, paverčia savo vaikus tokiais pat psichoterapeutais. Iš inercijos. Daugiau nėra kam papasakoti, o kentėti nebėra jėgų. Kažkur juk reikia visa tai išlieti, o čia po ranka vaikas pasipainiojo. Vaikas negali pabėgti, nusisukti nuo mamos ir jos neklausyti. Ir viskas prasideda iš naujo.
• Jeigu klausomės motinos emocijų, pakrinka mūsų santykiai. Jei tapome tokiais nuotėkų grioviais, mes praktiškai nebeturime šansų išsaugoti motinai pagarbos, jeigu tik jūs ne šventoji, savaime suprantama.
• Sugadinami ir kiti santykiai. Pavyzdžiui, jei mama skundžiasi tėvu, darosi sunkiau jį gerbti ir mylėti. Jeigu jos bėdų šaltinis – brolis ar sesuo, santykiai su jais irgi įkaista iki raudonumo.
• Neretai mergaitės, kurios “gelbsti” mamą, negali ištekėti ar išsaugoti santykių su vyru, kadangi kiekvieną dieną yra absoliučiai išsekusios, ištuštėjusios ir neturi ko pasiūlyti vyrui.
• Jūs patenkate į pragarišką trikampį “auka-gelbėtojas-baudėjas” ir galite sukti jame ratus visą gyvenimą. O ten sveikų santykių, deja, nėra. Ir ištrūkti labai sunku.
• Tėvai netenka galimybės likti vyresniais, gerbiamais ir brandžiais. Be to, netenka galimybės savarankiškai išspręsti savo problemų, vietoje to, kad gromuluotų ir atrajotų jas metų metus.
Trumpiau tariant, už savo gerumą ir paslaugumą, už patogumą mamai ir tariamą jos gelbėjimą, jums teks užmokėti milžinišką kainą. Pasiruošusios ją mokėti?
Jeigu taip, galite tęsti. Jeigu ne, verta pagalvoti apie atsitraukimo planą.
Kaipgi atsitraukti? Reikia paprasčiausiai nustoti klausytis. Priimti tvirtą, valingą sprendimą. Suprasti, kad visa tai pernelyg brangiai kainuoja ir jums, ir jūsų artimiesiems.
Viskas gali atrodyti kaip juokavimas:
• Mama, aš gi už tave jaunesnė, kaip galiu kažką žinoti ir suprasti geriau už tave?
• Mama, radai kam pasakoti, aš gi tasai kiaušinis, kuris vištos nemoko…
Galima bandyti taktiškai pakeisti temą, galite mėginti nesiklausyti, galvodamos apie savo reikalus, galite atsilyginti išliedamos savas emocijas iškart, kai tik mama pradeda savo kalbas: baisu, kas darbe dedasi, tuojau tau papasakosiu, koks ten košmaras!..
Galite pabandyti paaiškinti jai, kokios bus viso to pasekmės jums ir jūsų psichikai, o taip pat vaikams, nors ne faktas, kad ji bus pasirengusi tai suprasti ir net išgirsti.
O galima pakankamai griežtai išreikšti savo poziciją:
• Tu pati už tėčio ištekėjai, pati jį pasirinkai. Man jis yra toks pats svarbus, kaip ir tu, ir aš nenoriu klausytis apie jį to, kas neliečia vaikų;
• Nepatinka tėtis – skirkis;
• Mama, kiekvieną kartą, kai keiksi tėtį, aš nutrauksiu pokalbį (ir nuosekliai laikykitės pažado);
• Mama, liaukis, pagaliau, pilti man ant galvos visas šias pamazgas;
• Mama, aš tavo dukra, o ne draugužė;
• Mama, tu didelė, o aš maža. Tavo uždavinys – mane palaikyti. O mano jėgos skirtos tavo anūkams.
Galite pasiūlyti kitus kelius problemai spręsti.
• Mama, gal tau surasti gerą psichologą?
• Mama, štai šitą knygą paskaityk, gal padės;
• Mama, išsipasakok draugei arba tėčiui.
Pasistenkite pademonstruoti meilę ir šilumą, kiek tai šiuo momentu įmanoma. Tada netgi griežtai pasakyta frazė ne taip stipriai sužeis. Stabdykite tėvus kiekvieną kartą, kai tik tai prasideda. Būkite nuoseklios.
Tačiau baisiausia visoms geroms dukroms – mamų ar tėvų nuoskaudos. Taip, neskausmingai išnarplioti tokios raizgalynės nesigaus. Taip, jus kankins kaltės jausmas, o mama greičiausiai energingai jį išnaudos savoms reikmėms.
Būkite tam pasiruošusios. Niekada nesigaus ir gerus santykius išlaikyti, ir liautis klausytis. Pernelyg ilgai gyvenate šioje simbiozėje, daug kas tvirtai nusistovėjo. Reta mama pasirengusi išgirsti savo vaiką ir sustabdyti tą nesustabdomą srautą.
Ji greičiausiai užpyks, pajaus nuoskaudą, išvadins jus nedėkinga ir atsisakys jūsų. Išsakys begalę nemalonių dalykų. Nepasiduokite. Ją irgi galima suprasti.
Įsivaizduokite situaciją. Jūs 20 metų turėjote psichoterapeutą – nemokamą, dirbantį už maistą. Jūs jį maitinate, jis jus išklauso. Jūs net neklausiate, ar nori jis jūsų klausytis, ar nenori, bet kuriuo momentu galite išversti jam ant galvos, kas per tą laiką susikaupė. Išsiliejate – ir kažkiek laiko galite jausti palengvėjimą.
Taip praeina daug metų, viskas normalu ir įprasta. Jūsų “daktaras” visada pašonėje, negali neišklausyti, kenčia, niekur nuo jūsų nesidės, ir atsieina visai nebrangiai.
Ir staiga tasai psichoterapeutas sako – pakaks! Daugiau neketinu tavęs klausytis. Netgi už maistą. Netgi už pinigus. Pakaks, įkyrėjo, negaliu, nenoriu.
Kokios jums kils emocijos? Juk tai neteisinga! Kaip jis gali dabar mane palikti likimo valiai?! Neturi teisės! Jis išdavikas! Jis juk jau viską žino, jam nebereikia nieko aiškinti, kas ir kaip. Kiti gydytojai ima pinigus, už maistą dirbti nenori. O šitas visada šalia, visada išklausydavo, jau prijaukintas ir staiga – nebesiklauso!
Ar galima tokius santykius, kurie daug metų “tiko” abiem pusėms, nutraukti be pykčio ir skausmo? Žinoma, ne. Net jeigu antrajai pusei tai nepatiko, tačiau ji tylėjo, šis tylėjimas vertinamas kaip sutikimas. Dėl to – skaudės. Abiem pusėms.
Tačiau šis skausmas gydo. Jis gali palaipsniui pakelti jūsų santykius į naują lygmenį. Bent jau jūsų pačios širdyje, o tai ir yra svarbiausia.
Praeis keli metai po šitos “asmeninio psichoterapeuto išdavystės” ir jau galėsite, pagaliau, užsiimti savo gyvenimu, kuris buvo visiškai apleistas visus tuos metus. Tik tokiam poelgiui reikalingas laikas, kartais labai daug laiko. Nereikia skubėti, nereikia tikėtis, kad santykių persitvarkymas įvyks greitai ir neskausmingai.
O jums verta vėl pagalvoti apie save. Jums reikalinga mama. Kiekvienai mergaitei reikalinga mama. Toji, kuri ne šiaip pagimdė, o kuri ir toliau nesavanaudiškai skleidžia šilumą ir meilę netgi suaugusiai dukrai.
Anaiptol ne visada tikroji mama gali tokia tapti. Neretai mamoms pritrūksta ir širdies, ir šilumos, kas pasidalintų su vaikais. O bet kokio amžiaus mergaitėms tai svarbu. Ir jūsų mamai, ir jums. Kadangi pradedame nuo savęs, verta pagalvoti, kur paimti tai, ko jums pačiai labai reikalinga.
Jeigu su mama sunku, eikite ten, kur esama motiniškos meilės. Tai gali būti giminaitė, vyresnė draugė, kolegė, kaimynystėje gyvenanti močiutė. Ieškokite vyresnės moters dvasinės šilumos. Ir nustebsite, kaip greitai tai išgydo ir kaip pasidaro paprasčiau kalbėtis su mama ir pasakyti jai “ne”.
Sveiki santykiai tarp tėvų ir vaikų – tai ne “niekur tu nedingsi” ir “tu man skolinga”, o kai norisi padėti, tačiau taip padėti, kaip šiuo metu galiu ir noriu.
Kai turiu teisę pasakyti “ne” ar padaryti savaip. Kai esu ne patogus daiktas mamos komfortui užtikrinti, ne indų plovėja, pinigų uždirbėja ar širdies kuopėja nuo įvairiausio susikaupusio purvo. Kai aš esu asmenybė, kuri turi savo suaugusį gyvenimą. Kai paimu iš tėvų, o atiduodu saviems vaikams, o šie perduoda dar toliau.
Kai gerbiu žmones, davusius man gyvybę ir jais rūpinuosi, kai jie patys savimi jau nebegali pasirūpinti. Rūpinuosi taip, kaip man komfortiška, neperžengdama ribų. Su meile ir pagarba, o ne šiaip iš “pareigos” jausmo. Būtent tokie santykiai mums ir reikalingi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą