Kur dėti įžeidimą: vieni kitiems pasako tokių dalykų, kokių niekada nenorėtų išgirsti patys
Jie teisina savo chamizmą atvirumu ir nuoširdumu. "Tikiuosi, neįsižeidei?", "Tu žinai - aš visada atviras", "Aš tiesiog noriu, kad tu žinotum" ir t.t.
Pagal tokią logiką, turėtume dėkoti pašnekovui už nuoširdumą, nors tuo metu sunkiai atgauname kvapą po smūgio į paširdžius.
Įžeisti mes arba nutylime, arba atsakome tuo pačiu. Pirmuoju atveju sutrikę priimame įžeidimą ir narstome jį savaitę, mėnesį, o gal ir visą likusį gyvenimą.
Antruoju atveju stojame į karo lauką ir varžomės su oponentu, kurio artilerija sunkesnė. Neliekame skolingi, tačiau ir nesijaučiame laimėtojai. Širdyje lieka nuoskauda ir šleikštulys.
Kaipgi elgtis, kai girdime mus žeminančią informaciją, kad nesukeltume karo, bet ir neprarastume savigarbos?
Tai ne mano problema
Psichologė Jennifer James siūlo keletą atsako į įžeidimą variantų.
Pirmiausiai ji pataria pasakytą įžeidimą traktuoti kaip ne tuo adresu išlietą apmaudą.
Reikia turėti omenyje, kad tas, kuris pliekia kitus, pats dėl kažko jaučia nuoskaudą. Toks žmogus yra įvarytas į kampą ir dėl to svaidosi žaibais.
Iš kur mums žinoti, kad įžeidinėtojas blogai jaučiasi? Psichologė siūlo paprastą išeitį: tiesiai šviesiai paklausti jo apie tai.
Pasipriešinti įžeidinėjimui labiausiai padeda tiesumas. Pavyzdžiui, galima netaktišką repliką paleidusio žmogaus pasiteirauti, ar jis tikrai stengiasi ką nors įžeisti, ar tik išlieja savo apmaudą ne tuo adresu.
Galima jo paklausti: "Ar pagalvojote, kaip turiu jaustis po tokių jūsų žodžių?".
Jeigu kritikuotojas tvirtai laikosi savo pozicijos, D. Džeims siūlo jo paprašyti, kad jis paaiškintų savo pastabas: "Ką turite galvoje?" arba "Norėčiau būti tikras, kad teisingai jus supratau".
Kai mes nepuolame gintis, o perklausiame, paprašome pakartoti pasakytą informaciją, sukonkretinti ją, kritikuotojas dažniausiai susipainioja ir galų gale palieka mus ramybėje.
O jeigu nepalieka?
Neverta jam prieštarauti, teigia D. Džeims. Sutikite su tuo, ką jis sako.
"Man atrodo, kad pastaruoju metu tu labai sustorėjai, - įgelia jums seniai matyta draugė. - Turbūt priaugai kokius 10 kilogramų."
Neprieštaraukite. Atsakykite, kad priaugote vienuolika, bet jums patinka subrendusios moters formos ir kad kurį laiką pabūsite tokia, jeigu, žinoma, ji nieko prieš. Geriausia į tokias pastabas atsikirsti su humoru.
Sutikdami su kritika, nuginkluojame kritikuotoją.
Įžeidžianti replika mums turi galios tiek, kiek mes patys tos galios jai suteikiame.
Todėl dar vienas geras būdas atsakyti į įžeidimą yra jo ignoravimas.
Leiskime chamui suprasti, kad jo žodžius išgirdome, tačiau nesirengiame į juos reaguoti.
D. Džeims siūlo akivaizdžiai, netgi teatrališkai pademonstruoti, kad jo kalbos labai nuobodžios: nusižiovauti arba atgręžti nugarą.
Galų gale galima pasakyti: "Manęs tai nejaudina".
Kartą žmogus įžeidė Budą. Šis jam pasakė: "Sūnau, jeigu kas nors atsisakys priimti dovaną, kam ji priklausys?" - "Tam, kuris dovanojo." - "Taigi, - tęsė Buda. - Aš atsisakau priimti tavo įžeidimą."
Kartais žmogus pažemina kitą tik tam, kad pats pasijustų šio to vertas.
Kartais įskaudina nepagalvojęs, ką sako. Kartais jam išsprūsta nuovargis, skausmas, kuris su mumis neturi nieko bendra.
Kad ir kokios būtų įžeidimo priežastys, mes dažniausiai jį priimame kaip prievolę ir nuodijame juo savo širdį.
Neverta. Nepriimkime įžeidimo. Netgi tada, kai jį mums įteikia kaip atvirumo dovaną. Mandagiai grąžinkime jį dovanotojui kaip jo, o ne mūsų problemą.
Parengė Andromeda MILINIENĖ
Rašyti komentarą