Mama žino geriau

Kai žmonės mato kūdikį, jie nori paimti jį ant rankų. Bet mama ne visada leidžia tai daryti. Ir jau jokiu būdu neleidžia, kai jaučia, jog jiems tai nieko nereiškia.

Vaikai labai jautriai reaguoja į tai, kaip juos laiko. Ant vieno žmogaus rankų jie verkia, ant kito - patenkinti nurimsta. Kartais mažos mergaitės prašo mamos leisti panešioti mažą broliuką ar sesytę (tai joms - svarbus įvykis), tačiau išmintinga mama neperleis visos atsakomybės už kūdikį kitam vaikui, o jei trumpam ir paduos į neprityrusias rankas, - bus šalia.

Išmintinga motina nededa vilčių, kad ant vyresnėlio rankų kūdikis bus saugus. Yra žmonių, kurie visam gyvenimui įsiminė savo pačių nepatikimumo jausmą, kai laikė ant rankų mažą brolį ar sesę. Jie ir užaugę sapnuoja košmarus, kuriuose išmeta kūdikį iš rankų.

Tai, ką darote jūs, - natūralu, jūs visiškai atsidavusi vaikui. Jūs nejaučiate nerimo, todėl nesuspausite jo per stipriai. Jūs neišmesite jo ant grindų, nes žinote, kaip jį reikia laikyti: lengvai sūpuosite, švelniu balsu ką nors kalbėsite, vaikas jaus jūsų kvėpavimo ritmą, jį šildys jūsų kūnas, ir jis jausis laimingas ant jūsų rankų.

Suprantama, yra įvairių motinų, ir kai kurioms atrodo, kad kūdikis laimingesnis lovelėje. Galimas daiktas, taip pasireiškia baimė, patirta vaikystėje, kai mažoms mergaitėms mama patikėjo laikyti naujagimį. Dar gali būti, kad jų mamos pačios nelabai sėkmingai laikė savo kūdikį, ir dabar jų suaugusios dukros bijo perduoti jam praeityje įsišaknijusį motinišką netvirtumą. Pasaulyje tiek skirtingų motinų - vienoms sekasi geriau viena, kitoms - kita.

Pasitikėkite gamta

Augindama vaiką, jūs atliekate labai svarbią misiją. (Ir privalote tai žinoti.) Jūs klojate dvasinės sveikatos pamatus naujam žmonijos nariui.

Įsivaizduokite: štai ką tik gimęs kūdikis. Jis užsisklendęs savyje, pasaulis kol kas jam reiškia jūsų rankas ir jūsų alsuojantį kūną. Kaip šis santykis su pasauliu rutuliojasi?

Pirmoji pakopa. Vaikas - gyvas padaras, supamas erdvės. Jis nepažįsta nieko - tik save.

Antra pakopa. Vaikas lanksto rankytes per alkūnes, kojytes - per keliukus. Erdvė - įveikiama.

Trečia pakopa. Jūs laikėte vaiką, kažkas paskambino telefonu arba užvirė virdulys - ir nuskubėjote į kitą vietą: ir vėl erdvė pasirodė įveikiama.

Taigi savyje užsisklendęs vaikas yra erdvėje, besidriekiančioje tarp jo ir pasaulio.

Vaikas nežino, kad supančią erdvę palaikote jūs. Jis nežino, kaip jūs rūpinatės, kad pasaulis jo neužgriūtų, kol jis pats jo neatvers. Nepertraukiamo alsavimo ramybe jūs "prijungiate" vaiko gyvenimą prie savojo ir laukiate iš jo atsakomojo gesto, - reiškiančio, kad jis jus atrado.

Jeigu jus lenkia miegas ir ypač kai jūs slogios nuotaikos, jūs dedate vaiką į lovelę, nes žinote: jums trūksta gyvybingumo, kad galėtumėte padėti vaikui įsivaizduoti jį supantį pasaulį.

Nors čia kalbama apie motinos sąveiką su kūdikiu, tai nereiškia, jog vyresniems vaikams tas netinka. Žinoma, daugiausiai laiko jie užsiėmę kur kas svarbesnėmis užduotimis ir nereikalauja ypatingos priežiūros, kurią jūsų intuicijos dėka gauna naujagimis. Tačiau ir vyresniam vaikui yra būtina bent keletui valandų grįžti atgal - prie to, kas vadinama ankstyvųjų stadijų priklausomybe.

Tarkime, kad jūsų vaikui nutiko kai kas nemalonaus, ir jis puola prie jūsų. Penkios, dešimt minučių - ir jis vėl nubėgs žaisti. Tačiau tas penkias minutes jūs laikysite jį ant rankų, ir viskas vyks tokia pat seka, kaip buvo minėta. Pirmiausiai - ramus ir gyvas apkabinimas, pasūpavimas ant rankų, paskui - vaiko pasirengimas judėti, atrasti jus, kai liausis verkęs. Ir galiausiai jūs galėsite - tai bus natūralu - pastatyti vaiką ant žemės.

Kitas pavyzdys - kai vaikas serga, liūdi arba pavargo. Kad ir kas nutiktų, akimirką jis tampa naujagimiu, ir jūs žinote, kad jo amžiui būdinga būsena užleis vietą visiškai priklausomybei nuo jūsų.

Tai svarbu žinoti, nes neišmintingi žmonės dažnai stengiasi pamokyti jus daryti tai, ką jūs darote daug geriau, nei darytumėte jų išmokyta. Civilizuota visuomenė teikia daug vertingų žinių - tačiau perimkite jas neprarasdamos gamtos jums duoto žinojimo.

Kartais motinas įjaudrina mintis, kad viskas, ką jos daro, yra be galo reikšminga, todėl jos ima apgalvoti kiekvieną judesį, ir... viską padaro blogiau. Išmokti motinystės jausmo neįmanoma, ir nuolatinis būgštavimas negali pakeisti paprastos, kone fizinės motinos meilės vaikui.

Jeigu moteris be didelių pastangų sugeba būti motina, niekas neturi teisės kištis.

Nes ji nesugebės apsiginti: ji paprasčiausiai nesupras, kuo ją kaltina. O mes ją sužeisime. Tik tai nebus kojos lūžis ar kraujuojanti žaizda ant rankos. Visa tai atsilieps vaiko psichikai.

Kaip dažnai motina eikvoja ilgus metus bandydama išsigydyti luošumą, kurį padarė jai svetimi arba artimi žmonės, be reikalo kišdamiesi į kai ką labai paprasto, ko jie nesuprato.

Žinios: iš knygų ir iš gamtos

Taip, jaunai mamai yra ko išmokti. Iš specialistų ji sužino daug naudingų dalykų - apie vaiko primaitinimą, vitaminus, svorio augimo kontrolę etc. Tačiau kartais su ja kalbama apie visai ką kita - pvz., apie tai, kaip ji privalanti reaguoti, kai vaikas atsisako valgyti.

Motinai svarbu aiškiai skirti du informacijos tipus. "Tai, ką jūs darote ir žinote vien motinystės fakto dėka, yra taip nutolę nuo to, ką sužinote mokydamosi, kaip rytinė Anglijos pakrantė nuo vakarinės, - rašo Winicottas. - Profesorius, žinantis, kaip apsaugoti vaiką nuo rachito, turi ką jum pasakyti, bet ir jūs galite pamokyti jį to, kuo esate apdovanota gamtos."

Natūraliai maitinančiai motinai nėra ko jaudintis dėl riebalų ir baltymų. Tik kai apie devintą mėnesį ji nujunko kūdikį ir jis mažiau reikalauja jos dėmesio, ji pasirengusi skirti laiko medikų patarimams. Žinoma, daug kas neprieinama jos intuicijai (o motina tikrai nori sužinoti apie primaitinimą, apie produktų, padedančių jos kūdikiui augti sveikam, įvairovę), tačiau verta palaukti, kol ji bus pasiruošusi šias žinias priimti.

Taip, mes dėkingi mokslui už svarbius patarimus (pvz., įlašinti kelis lašus riebalų į kūdikio maistą), tačiau nepamirškime, kad motina intuityviai žino, kaip rūpintis vaiku, specialiai to nesimokydama. Didžiausia intuityvaus žinojimo vertė yra ta, kad jis natūralus, neiškreiptas išmoktų dalykų.

Maitinimas krūtimi

"Aš mačiau daug vaikų, kuriems buvo labai bloga, kai mama norėjo ir stengėsi maitinti savo pienu, bet negalėjo, nes šis procesas nepasiduoda sąmoningai kontrolei. Kenčia motina - kenčia vaikas, - rašo D. Vinikotas. - Perėjus prie dirbtinio maitinimo kartais ateina didelis palengvėjimas. Daug kančių galima išvengti nepaverčiant matinimo krūtimi dogma. Man regis, nėra blogesnio būdo įžeisti motiną, nei pasakyti jai, kaip dažnai daro daktarai ir patronažinės sesutės: "Jūs privalote maitinti natūraliai". Jeigu aš būčiau moteris, man viskas apsiverstų aukštyn kojomis. Aš to nebenorėčiau daryti."

Tai, kas natūralu, turi tvirtą pagrindą, tačiau nėra abejonių, kad daug žmonių sėkmingai užaugo ir nemaitinti motinos pienu. Tai reiškia, kad naujagimis turi ir kitų galimybių jausti fizinį motinos artumą. Sugebėjimas myluoti vaiką, laikyti jį ant rankų ir sąveikauti su juo yra svarbesnis indikatorius to, ar motina sėkmingai susitvarko su savo uždaviniu. Maitinimas krūtimi - nors ir labai svarbi, tačiau tik dalis to, kas vadinama "būti motina".

Mamos aklai tiki gydytojais ir medicinos seserimis: jeigu jau jie žino, ką daryti, kai atsitinka bėda, kai vaikas suserga, vadinasi, geriau žino ir kaip motinai bendrauti su kūdikiu. Tačiau jie neturi supratimo apie tai. Ši sritis pažini tik dviem: jums ir jūsų vaikui.

Medikai labai reikalingi, kai reikalai blogi fiziologinėje srityje, tačiau jie nėra specialistai kalbėti apie artumą, gyvybiškai svarbų tiek motinai, tiek naujagimiui. Motinai šie patarimai nereikalingi. Jai būtinos sąlygos, kurios leistų tikėti savimi.

D.W. Winnicott, "Babies and Their Mothers"