Meilės abstinencija: kaip ištverti

Kad ir kaip stengiasi, mokslininkams labai sunku spręsti meilės kančių problemą. Antropologė Helena Fišer (Helen Fisher), Rutgerio universiteto (JAV) filosofijos mokslų daktarė, viena garsiausių pasaulyje meilės biologijos tyrinėtojų, rašanti knygas ir skaitanti paskaitas apie tai, kas vyksta žmogaus smegenyse, kai jį kamuoja meilė, teigia, kad "tomografijos procedūra šiems asmenims - nelengvas uždavinys, nes labai jau apverktina bandomųjų būklė". H. Fišer taip pat cituoja poetę Emili Dikinson (Emily Dickinson): "Išsiskyrimas - tai viskas, ką mums reikia žinoti apie pragarą."

Nors meilę laikome emociniu prisirišimu, tyrėjai sako, jog išsiskyrimą smegenys priima panašiai kaip fizinį skausmą.

Nelaimingos meilės fenomeno tyrinėtojai teigia: jei norime padėti sau, pirmiausiai turime atsakyti į klausimą "Kas aš esu be mylimo žmogaus?" Kitaip tariant, jeigu anksčiau į šį klausimą atsakydavote turėdami galvoje santykius, pvz., "Aš - Jono mergina", "Aš - Onos vyras", dabar turėtumėte pasistengti atrasti kitokį atsakymą, pvz.: "Aš - smuikininkas", "Aš - dizainerė" ir pan. Kitaip tariant, klausimas sau turėtų būti toks: "Jeigu aš ne Jono mergina, tai kas tuomet aš?"

Tačiau pernelyg įsijausti į savianalizę taip pat neverta, mat ji gali privesti prie nereikalingos saviplakos. Klinikinis psichologas, lektorius bei knygų "Girgždantys ratai", "Pirmoji emocinė pagalba" ("The Squeaky Wheel", "Emotional First Aid") autorius dr. Gajus Vinčas (Guy Winch) retoriškai klausia: "Įdomu, kodėl mes dar labiau save žeminame, kai savivertė ir taip pažeista? Kodėl, kai esame kažkieno įskaudinti, norime sau dar labiau pakenkti? Juk fizinės žaizdos dar labiau negilintume. Įsipjovę ranką, mes negalvojame: "Paimsiu peilį ir įpjausiu dar giliau."

Nelaiminga meilė sukelia didelę riziką susirgti depresija. Beje, abiejų sutrikimų simptomai labai panašūs. Tiek sergant depresija, tiek patyrus išsiskyrimą, pirmoji pagalba, anot psichologų, yra sportas, nes jis nukreipia dėmesį ir pakelia tonusą.

Kad grįžtumėte į normalią psichinę būseną, nevenkite su savimi pasikalbėti balsu arba išdėstyti savo mintis raštu. Jeigu būklė ypač sunki (ypač jeigu kyla mintys apie savižudybę), kreipkitės į psichoterapeutą.

MEILĖS biologijos tyrinėtoja antropologė Helena Fišer (Helen Fisher) pritaria poetei Emili Dikinson (Emily Dickinson), kuri rašė, jog "išsiskyrimas - tai viskas, ką mums reikia žinoti apie pragarą".

Daugybę metų meilės fenomeną tyrinėja ne tik antropologė H. Fišer, bet ir neurologijos profesorė Liusi Braun (Lucy L. Brow) iš Niujorko. Ji pataria susikoncentruoti ties tuo, kas jūsų gyvenime eina teisinga linkme ir ne tik neskambinti, nerašyti mylimajam (-ajai), su kuriuo išsiskyrėte, bet ir paslėpti visus daiktus, kurie tai primena. "Alkoholikai, kurie meta gerti, nelaiko ant stalo svaigalų", - sako ji. Tas pats pasakytina ir apie socialinius tinklus. Kuo dažniau tikrinsite buvusio mylimojo (-osios) puslapius, tuo ilgiau gis žaizda. Idealus sprendimas - pašalinti asmenį iš draugų, užblokuoti jo pranešimus ir pan.

Nors patarimai ir pamokymai, kad krizė yra galimybė pažvelgti į savo gyvenimą naujomis akimis, mažai guodžia - norisi būti su mylimuoju čia ir dabar, vis dėlto, teiginys, kad "laikas gydo", anot tyrėjų, yra teisingas. Dr. L. Braun duomenimis, skausmas dėl meilės be atsako nuslopsta po pusės metų, daugiausiai - po dvejų.