"Pogimdyminė depresija nuo įprastos skiriasi tuo, jog atsiranda gimus vaikui. Iki tol moteris ja gali nebūti sirgusi", - sakė gydytoja.
Paprastai pirmąjį ir paskutinįjį nėštumo semestrą moteris jaučia depresijos simptomus: vargina nestabilios emocijos, nerimas, tačiau tai nelaikoma tikrąja depresija. Tas nerimas labiau susijęs su nėščiosios išgyvenimais, baime gimdyti, nuogąstavimu, ar moteris po to tebeturės darbą ir panašiai. Susipina socialinės bei psichologinės aplinkybės ir žmogiškos nuojautos.
Paprastai po gimdymo praėjus trims keturioms paroms išsivysto lengva depresija. Tai vadinamasis "motinystės liūdesys", statistikos duomenimis, pasireiškiantis 80 proc. gimdyvių. "Tiesiog gimsta kūdikis, ir moters pečius iškart užgriūva atsakomybė. Esi atsakinga už save ir savo vaiką, todėl apima tarsi toks egzistencinis liūdesys", - sakė pokalbininkė.
Sveika asmenybė su tokiais jausmais susitvarko per keletą savaičių, ir tokia dvasinė būsena, švelnus motinystės liūdesys išnyksta. O tikroji pogimdyminė depresija gali trukti nuo mėnesio iki metų.
Tikroji depresija
Kokie tie tikrieji depresijos požymiai? "Kai liūdna nuotaika tęsiasi dvi savaites, dieną ir naktį, kankina prislėgtumas, išsekimas, nuovargis, nusilpsta atmintis, nesugebama susikaupti, visiškai nebenorima bendrauti, tvarkytis. Moteris jaučiasi neryžtinga, suglebusi, išvargusi, vis dažniau kankina įkyrios mintys apie savo nevisavertiškumą, padarytas klaidas, sumažėjęs libido, nemiga, prabudimas 3 valandą ryto arba padidėjęs mieguistumas, svorio netekimas. Pagaliau susimąstoma apie gyvenimo beprasmybę ir apie savižudybę.
Kai moteris nesusitvarko su motinystės liūdesiu, tuomet šalia jo atsiranda perdėta atsakomybė už vaiką, perdėtas rūpinimasis juo ir globa, savęs nuvertinimas ir apkaltinimas, kad nesugebės būti gera mama", - sakė psichoterapeutė.
Visa tai lydi nerimas, dirglumas, suirzimas, prislėgtumas, apetito stoka, nemiga. Atsiribojama nuo draugų, sumažėja lytinis potraukis. "Ir visų šių simptomų nevalia susieti vien su asmenybine struktūra, žema saviverte, nes daug ką lemia ir socialinė aplinka, asmenybės brandumas arba infantilumas, ir žinoma, paveldėtos savybės, "surinktos" iš visos giminės. Ir jeigu nėra asmenybės defekto, o gimdymo metu labai pakitusi hormonų apykaita, nusilpęs imunitetas ir patirtas milžiniškas stresas neišprovokuoja dezorientacijos, tai moteris susitvarko, ir pogimdyminė depresija neišsivysto", - sakė J. Baliūnienė.
Bet jeigu susideda tokie faktoriai, kai ir vyras girtuoklis, ir vaikas nebuvo laukiamas, ir nepalanki socialinė aplinka, o moters asmenybė nebrandi, nesugebanti susitvarkyti su problemomis, ji nejaučia palaikymo ir turi genetinį defektą, tam tikrų medžiagų trūkumą, - visa tai gali išprovokuoti pogimdyminę depresiją. Ilgalaikiai stresai taip pat išprovokuoja psichikos sutrikimus.
O tai gali moterį privesti prie savižudybės arba vaikžudystės. Gali išsivystyti psichozės, lydimos kliedesių ir haliucinacijų. Žinoma, tai - grėsmingiausios baigtys. Tačiau išgyventa pogimdyminė depresija palieka antspaudą visam gyvenimui, afektinių sutrikimų, tam tikras asmenybės deformacijas.
Reikia palaikymo
Dar moteriai nepalikus gimdymo namų, pastebima pogimdyminė psichozė, dėl kurios aiškių simptomų (kliedesių, nesusivokimo aplinkoje, balsų girdėjimo, kalbėjimo su savimi ir pan.) ją sėkmingai diagnozuoja akušeriai-ginekologai, ir tuomet moterims pagalba suteikiama Psichiatrijos ligoninėje.
Tačiau pogimdyminę depresiją sunkiau atskirti nuo nuovargio ir išsekimo, ir ją pastebėti gali ligonės namiškiai arba ją lankantis felčeris, kai motina su kūdikiu jau yra namuose.
Jie gali pastebėti keistą elgesį: arba moteris perdėtai globoja ir rūpinasi kūdikiu, arba lieka jam visiškai abejinga. Labai svarbu, kad moterį palaikytų artimieji.
"Kūdikis motiną jaučia visada - nuo pat gyvybės užsimezgimo jos įsčiose. Ir, aišku, gimęs jis labai jautriai reaguoja į motinos balsą, prisilietimą, kiekvieną judesį. Ir kūdikiui motinos būsena gali persiduoti: jį gali kankinti pilvo diegliai, nemiga, nerimas, rėkimas be priežasties, niurzgimas, dingti apetitas, - žodžiu, išsivystyti visi depresijos, kuria serga motina, simptomai", - sakė gydytoja.
Labai svarbu, jog kūdikio laukiančioji žinotų, kas jai gali nutikti. Tuomet ji arba susigyvens su tuo švelniu motinystės liūdesiu, arba, jeigu išsivystys pogimdyminė depresija, žinos, kad jai reikalinga psichoterapija, antidepresantai ar tiesiog pokalbis su vyru, artimaisiais, draugais.
Jeigu moteris bijo gimdyti, aišku, visada reikia pasidalinti savo baimėmis ir paieškoti jų "šaknų": ar ji bijo fizinio gimdymo skausmo, ar sielvartauja, kad yra nemylima, bijo, kad vyras paliks, - pataria gydytoja.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą