Penkios tėvų meilės klaidos

Manipuliuodami, globodami, naudodamiesi savo valdžia, tėvai bando laikyti vaiką kuo arčiau savęs. Tai jų nuosavybė, jie turi tam teisę.

Jie ir elgiasi su vaiku kaip su nuosavu daiktu. Pamiršdami, kad tai - būtybė, nors ir maža, kuriai būtina plėsti savo teises ir tapti tvirtu žmogumi.

Savininkiškumo jausmą patiria visi tėvai. Vis dėlto pasistenkite atskirti savo egoizmą nuo nuoširdaus rūpinimosi vaiko gerove.

Gerbkite jo teisę būti savimi. Žinoma, tai nereiškia visiškai paleisti vadžias, tačiau visų pirma skatinkite jį patį mąstyti ir prisiimti atsakomybę.

Per didelė globa trukdo vaikui emocionaliai vystytis. Jam bus sunku atrasti savo vietą po saule.

Jis gali tapti lengvu grobiu įtakingoms, valdingoms asmenybėms ar jų grupėms, o jūsų santykiai vis blogės, nes augdamas jis vis mažiau paisys jūsų vadovavimo.

Ambicinga

Mes visi daugiau ar mažiau patenkiname savo ambicijas vaikų sąskaita.

Sakykime, vaikų darželyje jūs staiga pamatote, kaip gražiai dukrelė šoka, ir mintimis nuklystate į tuos laikus, kai pati svajojote tapti balerina. Jums tai nepavyko, bet štai dukra galėtų įkūnyti mamos svajonę.

O berniukas galėtų tapti geru sportininku, nes kadais juo labai norėjo būti tėtis.

Bet kokios jūsų pastangos įgyvendinti savo neišsipildžiusią svajonę perkeliant ją į vaikus bus klaidingos, jeigu šito nenori patys vaikai.

Kuo labiau tėvai auklėdami vaikus stengiasi patenkinti savo ambicijas, tuo labiau sąlygiška jų meilė.

Juk ji priklauso nuo to, ar neapvylė vaikas mamos ir tėvo vilčių.

Šiuo atveju vaikas neįsisąmonins savo teisių. Jis neišmoks galvoti savarankiškai ir realizuotis.

Tėvų meilė turi skatinti vaiką gyventi savo gyvenimą - tokį, kokį jam lėmė lemtis, o ne būti suaugusiųjų rodomuoju pirštu.

Ginčo metu - tik argumentai

Paprastai sutuoktiniams susivaidijus įvyksta apsikeitimas vaidmenimis. Nerasdami kitų argumentų, mama arba tėtis apeliuoja į savo vaikus.

Dažniausiai to griebiasi moterys, stengdamosi įrodyti savo teisumą prieš vyrą. Jos guodžiasi dėl tėčio elgesio sūnui arba nuteikinėja prieš jį dukrą.

Tėvai su vaikais staiga ima elgtis kaip su suaugusiaisiais ir laukia iš jų paramos.

Deja, beveik visi mes griebiamės tokios bendravimo formos tikėdamiesi, kad tai padės mums įveikti sunkią situaciją. Nesvarbu, kas ją sukėlė: liga, depresija, nuovargis.

Nelaukite, kad, įsigilinęs į situaciją, vaikas parodys sąmoningumo ir paklusnumo stebuklus. Ir dar taps jūsų užtarėju ir guodėju.

Šie reikalavimai ne jo jėgoms. Jeigu mes jam primesime guodėjo vaidmenį, jis negalės normaliai vystytis.

Žinoma, vaikas turi mokėti ir užjausti tėvus, ir kartais jais pasirūpinti. Bet tik tiek, kiek leidžia jo amžius. Nė nesitikėkite, kad jis patenkins jūsų emocinius poreikius.

Tėvai turi turėti nuosavą dvasinį gyvenimą, savo pomėgius, mėgstamus draugus, tvirtus tarpusavio santykius.

Jūs duosite vaikams kur kas daugiau, jei patys būsite emociškai ir dvasiškai turtingi.

Viliojanti

Kol vaikelis visai mažas, sunku atsispirti pagundai jį glamonėti ir bučiuoti, guldyti į savo lovą.

Mes sutrinkame, kai sūnelis jausmingai pabučiuoja mamytę į lūpas.

Juokiamės, kai dukrelė pareiškia tekėsianti už tėtuko. Mums sunku nustatyti reikiamą distanciją santykiuose su vaikais, bet jeigu to laiku nepadarysime, vaikas tėvų meilę gali suprasti ne taip, kaip dera.

To pasekmės - nuo per ankstyvo jausmingumo atsiradimo iki nesugebėjimo susikurti asmeninį gyvenimą bei didelės priklausomybės nuo tėvų jau suaugus.

Nemeilė

Visi paminėti santykiai žalingi tiek tėvams, tiek vaikams. Normalūs tėvai, žinoma, norėtų jų išvengti. Bet bijodami išreikšti "neteisingus" jausmus puola į kitą kraštutinumą.

Jie ima vengti rodyti jausmus. Tai labiausiai paplintusi auklėjimo klaida.

Taigi neleiskite įsivešėti situacijai, kai jūsų širdis perpildyta meilės, tačiau jos maža kasdieniame vaiko gyvenime.

Juk būtent meilė yra tai, ko labiausiai reikia vaikui.

Pagal užsienio spaudą parengė S.T.