Praėjo daug laiko nuo tos dienos, kai mes nuoširdžiai kalbėjomės, kai tu mane laikei paėmusi už rankos ir nenorėjai paleisti, nors reikėjo. Tada tu mokei mane, kaip elgtis, kai užgrius sunkumai ar pasijusiu vieniša. Ką sakyti mylimam žmogui, kai jis mane įskaudins.
Taip, tu teisi, aš tavęs negirdėjau. Mane viliojo tai, kas buvo už namų durų. Norėjau pajusti laisvės gūsį, didžiulę, nepakartojamą meilę. Aš troškau gyventi savarankiškai. Man nerūpėjo tavo išgyvenimai, man jie buvo neįdomūs. Atleisk, mama.
Dabar dažnai prisimenu savo vaikystę, tavo pasakas šiltoje lovoje ir karštą pieną su medumi. Kaip kieme lipdydavome sniego senį, o vasarą laistydavomės vandeniu... Kartą ir tau kliuvo, prisimeni? Pavasarį bėgdavau ieškoti šalpusnių žiedų, kurie taip džiugindavo tave, ar bent jau man taip rodėsi... Kai atbėgdavom skųstis kaimynų vaikais, tu glostydavai mūsų galveles ir ramindavai. Tu taip gražiai šypsodavais, kai grįždavome apkibę rudeniniais lapais.
Po to, kai pasakiau, jog neturi teisės man aiškinti, kaip turiu gyventi ir trinktelėjau savo kambario durimis, mačiau tavo užverktas akis, bet užgniaužiau kilusį norą atsiprašyti. Dabar prašau: atleisk man, mama.
Tu jausdavai visas mano gyvenimo spalvas. Ir dabar jauti, žinau. Nebeprisimenu, kada buvau pas tave, gal prieš dešimt metų... Norėjau tave aplankyti, bet bijojau tavo pykčio ir ašarų. Juk neklausiau tavo patarimų, viską dariau savaip. Kartais net pati nesuvokiu kodėl. Atleisk man, mama.
Man taip tavęs trūksta, taip dažnai apie tave galvoju, tiek daug noriu tau pasakyti, jaučiuosi labai kalta... Tikiu, kad mes dar susitiksim, kad tu mane priglausi ir pasakysi, jog pasiilgai...
Jurgita
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą