Prostitucija: pasirinkimas per prievartą

"Aš niekada netikėjau tuo, kad prostitutės yra savanorės, ir dabar netikiu. Taip, tai yra pasirinkimas, mes kiekvienas renkamės, tos moterys irgi, bet kas yra už to pasirinkimo arba prieš jį?.." - su Klaipėdos universiteto Socialinio darbo katedros dėstytoja Dalia Puidokiene kalbamės apie tai, kas verčia moteris leistis išnaudojamomis.

Jūsų disertacijos tema - "Moterų prostitucijoje patirtis: traumos ir stigmos pasekmės jų reabilitacijos procese." Kodėl jus domina ta tema?

Dirbdama Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centre, pradėjau gilintis į smurto problemas šeimoje. Mano pirmoji klientė buvo prekybos žmonėmis auka. Nuo tada ėmiau domėtis, iš kur kyla seksualinė prievarta.

Sakoma, kad jūreiviui, einančiam teisinga linkme, pučia palankus vėjas. Suomiai pasiūlė studijuoti aspirantūroje. Tuomet ir pasirinkau šią temą disertacijai.

O kaip realiai, praktiškai prisidedate prie šios problemos sprendimo Lietuvoje?

Esame parengę jau trečią programą šalies organizacijoms, teikiančioms pagalbą šioms moterims, bet nė viena jų šiais metais negavo valstybės paramos. Kažkam naudinga nematyti šios problemos. O ji jau tokio masto, kad spręsti sunku. Tariamas "socialinio saugumo" laikotarpis, kai pas mus neva nebuvo sekso, o prostitutes uždarydavo psichiatrinėse ligoninėse, dabar atsiliepia sunkiomis pasekmėmis. Reikia prevencijos mokyklose, ypač vaikų globos namuose, visur, kur yra rizika.

Onorė de Balzakas rašė, kad yra moterys motinos, yra moterys patelės. Gal kai kurioms tas amatas tiesiog prie širdies?

Jis turi gilias psichologines šaknis. Taip, vienu metu buvo galvojama, kad žmogaus seksualiniai instinktai nevaldomi. Ir kad paklusti jiems - normalu.

Šiandien man labai liūdna, kai matau skelbimą, kviečiantį modeliais trylikos metų vaikus. Įsivaizduokit, ką reiškia paauglę kreipti ta linkme... Kažkas pasinaudoja bejėgiška nebrandžia jų būsena. Kartais siekti tokios karjeros skatina motinos. Iš tiesų jos tarsi parduoda savo vaiką - dar nesubrendusį tokiai veiklai, pažeidžiamą, nemokantį atsispirti.

Ar tiesa, kad prostitutėmis tampa nuo vaikystės žeminamos mergaitės?

Tyrimais įrodyta, kad 95 procentai moterų, parduodančių savo kūną, vaikystėje buvo seksualiai išnaudojamos.

Atrodo veidmainiška, kad dabar prostitutes raginama vadinti "sekso paslaugų teikėjomis".

Vartotojai tai nori įteisinti kaip paslaugą. Ar to nori moterys? Ne. Kažkam kitam tai paranku.

Tos moterys yra išnaudojamos. Mes jų nepriimame, jas atstumiame, marginalizuojame. Baudžiame administracinėmis baudomis. Tik nuo 2005 metų baudžiami ir tie, kurie jas išnaudoja, ir tai nubausti vos keli. Moterys čia tik įrankiai. Jas pripumpuoja narkotikų, alkoholio, kad nepradėtų galvoti, ir veža į viešbučius arba privačius kambarėlius klubuose.

Viena prostitutė man pasakojo, kaip klientai ją skaudino, kankino ir luošino. Atrodytų, sąvadautojai turėtų saugoti prekę...

Daugumai išnaudojamų moterų tenka iškęsti pažeminimą ir smurtą. Su jomis nesielgiama kaip su žmonėmis - tai yra objektas, teikiantis paslaugą, daiktas, įrankis.

Nesakyčiau, kad visi sąvadautojai - sadistai, bet juose susikaupę daug agresijos. Tai atskira tema. Tyrimais įrodyta, kad sąvadautojai nepatyrė motinos meilės ir patys nemoka mylėti.

Todėl aš nesuprantu vyrų, kurie iš motinų atima vaikus. Jie turbūt neįsivaizduoja, kokį baisų dalyką daro. Vaikui motina yra pats reikšmingiausias žmogus. Žinomi atvejai, kai net sveiki kūdikiai mirdavo, nes jų motinos neprisiliesdavo, nemylavo...

Užaugę tokie žmonės iškreiptais būdais ieško tos vaikystėje negautos meilės. Jie stengiasi sau įrodyti, kad yra kažko verti. Įrodinėja kontroliuodami kitus, primesdami savo valią. Toks gyvenimo modelis perduodamas iš kartos į kartą.

Mano draugės tėvai buvo tremtiniai. Jų tragedijos pasekmes patiria ne tik ji, bet ir jos vaikai. Lygiai tas pats yra su sąvadautojais. Jūs sakote, kad jiems ištaškytumėte smegenis, o man jų gaila. Norėčiau juos apkabinti, apgaubti žmogiška, motiniška meile.

O kas apkabins ir paguos jų aukas, kas užgydys jų padarytas žaizdas?

Tikiu, kad kiekvienas sumokame už tai, ką darome.

Išties toms moterims pasireiškia aibė sutrikimų - kūniškų, socialinių, psichologinių, dvasinių... Jos vaikšto su socialine stigma, lyg ant kaktos būtų parašyta: antrarūšė, nieko verta, nenormali.

Yra ir vidinė stigma: kaltė, gėda, sąžinės graužatis. Jos bejėgės, net pagalbos kreiptis negali. Tampa pasyvios - ką norit, tą su manim darykit. Tai vis prievartos pasekmės.

Kaip įvyksta lūžis, kas akstinas išsivaduoti tokiai užgesusiai moteriai?

Pasiekiama kentėjimo viršūnė, prabunda esminis, giluminis poreikis būti žmogumi. Tai įgimta žmogaus savybė - pajausti savo būtį, tapatybę. Kartais įsikiša kiti: giminaičiai, pareigūnai, net klientai padeda, traukia. Iš pradžių būna pasipriešinimas, ir labai svarbu, kokį gelbėtoją sutinka, kas tuo metu trukteli.

Viena moteris man sakė: "Žinau, kad tu manimi tiki, manęs lauki, padedi suprasti savo vertę. Iš pradžių tai labai trikdė: ar tikrai galiu tavim pasitikėti?"

Sakoma, maitink vilką, - vis tiek į mišką žiūri.

Jeigu jos grįžta į prostituciją, vadinasi, nebuvo ištrauktos. Tokiai moteriai reikia suteikti saugius namus, reikia daug pastangų ir investicijų, kad pradėtų mąstyti apie gyvenimo tikslą.

Aš netikiu, kad yra moterų, kurių negalima ištraukti. Intelekto joms netrūksta, bet pirmiausia reikia padėti susitvarkyti su uraganu širdyje. Tik tuomet galės racionaliai mąstyti ir priimti teisingus sprendimus.

Moterų namų adresas neviešinamas. Susisiekti galima tel.(46) 350099.

Ivona ŽIEMYTĖ

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder