Aštuntą gyvenimo mėnesį vaikas supranta, kad jis ir mama nėra vienas asmuo, ir tai įgalina jį augti savarankišką. Visa kita - baimės laipsnio klausimas. Tai jau psichologo kompetencija atskirti "didelę" priklausomybę nuo "per didelės".
Mes, psichiatrai, matome vis daugiau vaikų, kurie neįstengia atsiplėšti nuo motinos. Jie atsisako eiti į mokyklą, pasilikti pas senelius ir t.t. Toks prisirišimas motinoms glosto savimeilę. Jos mano, jog tai meilė. O iš tikrųjų tai yra priklausomybė.
Ar tik ne patys tėvai kenčia priklausomybę nuo savo vaikų?
Šis sutrikimas būdingas ir vaikams, ir tėvams. Motinos, kenčiančios išsiskyrimo baimę, gali pasinaudoti vaiku kaip priemone palaikyti savo dvasinei ramybei. Šis reiškinys ryškesnis nepilnose šeimose, kur pora yra motina ir vaikas. Jeigu prie šios situacijos pridėsime faktą, jog gyvename padidintos kontrolės visuomenėje, galime daryti išvadą, jog vaikui sunku išplaukti į savo gyvenimo erdves. Kuri motina paleis vaiko ranką pasaulyje, kasdien vis labiau grasinančiame nelaimėmis? Iš baimės motina stengiasi viską kontroliuoti ir augina vaikus kokonuose.
Paaugliai bando išsiveržti iš šio kokono?
Šiandien kartos yra susimaišiusios. Vis sunkiau atskirti žmogaus amžių. Pažiūrėkite į jaunimą. Kūniškąja prasme jie subręsta labai anksti, tačiau socialine - vėliau. Juk šių dienų žmogaus brandos požymiai - pirmasis darbas, vedybos, pirmagimis - išryškėja vis vėliau.
Kodėl mes taip prisirišame prie kito žmogaus, kad galų gale imame jį "valgyti"?
Todėl, kad netekę ribų, ideologinių ramsčių, mes jaučiamės šiame pasaulyje vis vienišesni. Kitas žmogus tampa gelbėjimosi ratu. Natūralu, jog tai sukelia priklausomybę. Kitas jau nebėra gerbiamas kaip asmenybė, kaip unikumas - jis absorbuojasi pripildydamas vakuumą. Kas vyksta šeimoje? Pora nori išsiskirti, tačiau nugrimzta į "karingą priklausomybę". Užuot pasakę: "Viskas sugriuvo? Stop, kraukimės lagaminus", jie nesiliauja kariavę.
Vadinasi, mes nebemokame rinktis.
Taip. Ši negalia rinktis tiesiog šokiruoja. Išauklėti vartotojų visuomenėje, nepažįstančioje frustracijų, mes norime turėti viską. Tačiau būti suaugusiam - tai reiškia sugebėti atsisakyti. Net ir malonių dalykų! Aš matau medicinos studentus, kurie vis pratęsia studijas, kad tik nutolintų momentą, kai teks dirbti. Atsirinkti, pripažinti savo ribas - tai reiškia dar labiau įsitvirtinti.
Tačiau asmenybės saviraiška neįmanoma nesuvokiant savo išskirtinumo. O šiandien sunku net "mąstyti vienam".
Problema štai kokia: kaip išreikšti savo individualumą ir jį pabrėžti visuomenėje, kuri nuolat stengiasi jį ištrinti? Filosofas Mišelis Fuko rašė: "Galvoti - tai reiškia galvoti tol, kol galima galvoti kitaip". Šiandien mums tai sunkiai sekasi. Grįšiu prie studentų: visus juos veikia "forminės mintys", žinios, paduotos ant lėkštelės. Todėl jiems sunku dirbti su pacientais. Tas pats ir su vaikais: mes vis mažiau leidžiame, kad jie taptų kitokie. Jeigu vaikas nenuorama, mokytoja jį įrašys į "hiperaktyviųjų" kategoriją ir iškvies tėvus. Kitoniškumas, tai yra mūsų identiškumo fundamentas, tapo didelė problema.
Pakalbėkime dar apie mokyklą. Jūs sakote, kad vaikai vis labiau bijo ją lankyti?
Taip, ir ši baimė auga. Tai ne vaiko kaprizas. Tai visiškas negalėjimas eiti į mokyklą - su pilvo skausmais, panikos priepuoliais. Pamokų metu vaikai nerimauja, galvoja apie mamą. Tėvai savo ruožtu leidžia įsišaknyti šiai baimei - koneveikdami mokyklą. Ką mes darome, kai kritikuojame mokyklą? Mes neleidžiame vaikui pačiam atrasti pasaulio, kuriame jis turi suaugti. Tai tas pats, kas nepaleisti jo iš savo glėbio.
Norite pasakyti, kad tėvai turi vaikams įskiepyti troškimą juos palikti?
Žinoma! Tai auklėjimo pagrindas. Štai kodėl vaikui taip svarbu išmokti gyventi be jų, užveisti savo slaptą sodą, neįtraukti tėvų į savo asmeninius reikalus. Tėvai vaiko sąmonėje turi atrodyti kaip saugumo salelė, prie kurio jie gali priplaukti, kai tai yra būtina. Tėvai turi leisti vaikams rizikuoti. Dažnai iš didelio noro apginti savo atžalą mes neleidžiame jai įgyti savo patirties. Atvirkščiai - vaikus reikia skatinti ieškoti ir priimti savo sprendimus. Tam reikia pasitikėti jais - kad vaikai išmoktų išreikšti save, netgi drįstų konfliktuoti su tėvais nebūgštaudami, jog praras su jais ryšį.
Paskutinis išsiskyrimas - tai, žinoma, mirtis. Ar šiandien, visaip bandydami praskleisti jos šydą, kenčiame labiau nei vakar?
Kančia dėl mylimo žmogaus netekties - neišvengiamas ir normalus dalykas. Beje, tokie psichoanalitikai kaip Boulbis, veda paralelę tarp išsiskyrimo baimės, kurią išgyvena mažas vaikas, ir gedulo: po neigimo eina protestas, po jo - nusivylimas, paskui - išsiskyrimas ir grįžimas į gyvenimą. Čia tas pats: kuo geriau mes išmokstame išgyventi pirmuosius išsiskyrimus, tuo lengviau pakeliame paskutinį atsisveikinimą.
Parengė A. Milinienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą