Psichologė: meilės nevertiems vaikams jos reikia labiausiai

Panevėžio laikraštis „Sekundė“ šią savaitę aprašė kelias tėvų ir vaikų santykių situacijas. Pirma: į Panevėžyje veikiančius globos namus mama atvedė paauglystės sulaukusią atžalą ir pareiškė nebenorinti auginti savo vaiko. Nors vaikų teisių specialistai bandė spręsti susidariusią padėtį, tačiau jų pastangos buvo bevaisės – mamos atstumtą nepilnametį globos namai apgyvendino. Mama jį lanko, tačiau po kiekvieno vizito abi pusės išsiskiria susipykusios.

Kita situacija: Panevėžio skyriaus socialinė darbuotoja atsitiktinai gatvėje sutiko po miestą klaidžiojantį nepilnametį, vaikas papasakojo, iš namų išėjęs kilus konfliktui su tėvais ir pas juos negrįšiantis. Policijos pareigūnai nuvežė paauglį į globos namus, o tėvai per naktį taip ir nepasigedo negrįžusio vaiko. Nors jau savaitę jis gyvena globos namuose, artimieji nerado laiko aplankyti savo atžalos.

Ką šios istorijos pasako apie mūsų visuomenę, apie tėvų ir vaikų santykius – LRT laidos „60 minučių“ pokalbyje su individualios psichologijos konsultante, individualios psichologijos konsultantų asociacijos prezidente Rasa Kardaite.

– Ką tai pasako apie mūsų visuomenę? Bent jau vaikų teisių specialistai sako, kad anksčiau tokių situacijų nebuvo – kai tėvai nebesusitvarko su savo vaikais ir atveda juos valdiškus namus.

– Net nežinau, ką turėčiau konkrečiai pasakyti, tačiau, kaip parodo jūsų minėti atvejai, kaip galima suprasti iš tėvų, besikreipiančių su klausimais, kaip sugyventi su savo vaikais, taip pat ir vaikai kreipiasi pas psichologus pagalbos, kaip ištverti tėvus – visos šios problemos šeimoje iš esmės yra senos.

Visi buvome vaikai, visi turėjome sutarimų ar nesutarimų su tėvais, tačiau tai, kas vyksta dabar, jau šiek tiek šokiruoja. Reikėtų grupės specialistų, kad galima būtų prieiti prie vienareikšmiškos išvados, kodėl taip atsitiko. Be to, istorijos yra labai skirtingos, nors abi apie vaikų atstūmimą. Vienoje matome, kad mama eina į kontaktą, o kitoje tėvai to kontakto net neieško. Manau, kad tiems, kuriems labiausiai reikia meilės, – jie jos yra neverti. Kalbu ne vien apie vaikus, bet ir apie tėvus.

– Ką reiškia „neverti“?

– Neverti savo elgesiu. Tėvai lyg ir nori mylėti savo vaikus, bet jie savo elgesiu sukelia tam tikras situacijas, kur tėvai klausia: kaip mylėti už tokį elgesį?

Lygiai taip pat ir tėvai stengiasi visaip padėti, o vaikai sako: „jie viską geriau žino ir mūsų negirdi ar neklauso“.

– Jeigu vaikui buvo skirta pakankamai daug dėmesio, auklėjimas buvo adekvatus, kaip tokios situacijos nutinka?

– Reikia žiūrėti ir į ankstyvąją vaikystę, kokioje aplinkoje gyveno patys tėvai. Labai svarbu paminėti, kad kiekvieno žmogaus prigimtinis jausmas yra jaustis priklausančiu. Kai vaikas gimsta, jis pirmiausia, jaučiasi priklausantis šeimai.

Nemažai tėvų nusprendžia, kad grįžus iš darbo, norint pailsėti, daug paprasčiau vaikui įjungti televizorių ir nekontroliuojama, ką jis žiūri. Kai vaikai, ypač paauglystėje, pradeda ieškoti savo identiteto, žinoma, jie ieško tos aplinkos, kur jaustųsi priklausantys, kur juos išgirstų tokius, kokie jie yra.

Kiekvieni tėvai stengiasi vaikus išauginti gerais žmonėmis, bet svarbu atkreipti dėmesį, kad yra atsakingas elgesys ir yra geras elgesys. Atsakingas auklėjimas ir geras auklėjimas. Jei tėvai supranta, kad nori būti atsakingi ir auginti atsakingus vaikus, jie ir ieško tam tikrų sprendimo būdų.

Yra nustatomos taisyklės, jų laikymasis ir pasekmės, o ne bausmės. Dažnai tėvai sako, kad taisyklių laikomasi, tačiau, paprašius papasakoti plačiau, supranti, kad taip yra ne visada. Tada vaikui būna sudėtinga suprasti: tai kaip reikia gyventi.

– Šiandien dažnai pabrėžiama, kad vaikai turi daugiau teisių, nei pareigų.

– Dažnai susimąstau, kaip taip atsitiko, kad vaikai pradėjo turėti daugiau teisių. Tikrai nemanau, kad vaikų negalima sudrausminti. Yra nemažai šeimų, kuriose taisyklės yra labai neaiškios ir visiškai neaiškios pasekmės už jų nesilaikymą.

Jeigu lyjant išeiname į gatvę be lietsargio – mes sušlampame. Tėvai dažnai nori bausti, bet nėra duodamas pasirinkimas, kad vaikas gali rinktis: nustoti triukšmauti ir likti kambaryje, o ne vos tik pradėjus triukšmauti – marš iš kambario.

Leidžiant vaikui pasirinkti, jis pats pradeda priiminėti sprendimus ir atsakomybę už savo elgesį. Sunku kalbėti, kas kaltas – vaikai ar tėvai. Yra daug veiksnių, pavyzdžiui, auklėjimo stilius (lepinantis ar griežtas). Tėvystės įgūdžių programų tikslas yra padėti surasti demokratinio auklėjimo principus.