Trys paros sukaupti jėgoms ir nutraukti smurto grandinei

Smurtas prieš moteris yra tokia pat dažna mirties ar nedarbingumo priežastis, kaip ir vėžys. Prieš keletą metų Lietuvoje atlikto sociologinio tyrimo duomenimis, 42, 4 proc. ištekėjusių arba gyvenančių neregistruotoje santuokoje moterų bent kartą gyvenime patyrė savo partnerio fizinį, seksualinį smurtą. 63,3 proc. Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16-a metų, bent kartą patyrė fizinį, seksualinį smurtą arba joms buvo grasinta. Tad šį reiškinį turėtume priimti ne kaip asmeninę šeimos, bet kaip visuomenės problemą.

Kalbamės su Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadove Dalia Puidokiene.

- Jūs rūpinatės laikina pastoge moterims, kurių sveikatai ar net gyvybei yra iškilęs pavojus.

- Mūsų centre visų pirma išsiaiškinama, ar moteriai iš tiesų reikalingas laikinas įslaptintas prieglobstis, tik tuomet jai teikiama ši paslauga.

Klaipėdoje jau keletą metų veikianti paslauga "Atgaja" teikė moterims socialinę pagalbą, atstovavo joms teismuose, tačiau kilo mintis suteikti joms galimybę trejetui parų pasitraukti nuo persekiotojo, pažvelgti į situaciją kitomis akimis ir gauti nemokamą psichologo konsultaciją.

- Ką pakeičia trys paros?

- Pirmąją parą čia patekusios moterys būna išsekusios, netgi galvoja apie savižudybę. Pirmiausia jos tiesiog išsimiega, nurimsta, o vėliau kalbasi su centro savanorėmis.

Vien paguoda ir supratimas nebūtų efektyvi pagalba, tad stengiamasi įsigilinti į situaciją, analizuojama ir drauge ieškoma problemos sprendimo, aptariamos moters resocializacijos perspektyvos. Taip pat moterys supažindinamos su naujo LR Civilinio Šeimos kodekso įstatymo pataisomis, sužino, jog net vyro grasinimas gali būti apskundžiamas.

- Ar esame taip susvetimėję, jog patiriančios smurtą moterys neturi kur prisiglausti, išskyrus valdiškus namus?

- Sargybinių nepristatysi, negali žinoti, kas išnirs iš už kampo. Smurtautojas neretai sukelia grėsmę ir moterį priglaudusiems artimiesiems, spardo, laužia šių namų duris, grasina, o kartais jos iš tiesų neturi kur eiti.

- Ar policijos pareigūnai į smurtą šeimoje tebežiūri kaip į privatų reikalą?

- Džiugu, kad policijos nuostata yra pasikeitusi, kita vertus, 9jie nelabai turi kur vežti mušeiką, nebent areštinėn, ir tai priklauso nuo to, kaip sunkiai sužalota auka. Deja, kol kas nėra įstatymų, kuriais remiantis būtų galima pašalinti smurtautoją iš namų, uždrausti jam priartėti prie nukentėjusiosios.

- Kodėl moteriai sunku palikti smurtaujantį vyrą?

- Izoliuota, silpna ir priklausoma moteris įsiteigia sau absurdišką kaltę, visiškai praranda pasitikėjimą savimi ir gebėjimą realiai vertinti situaciją. Dažnai moteris nepalieka vyro, bijodama, kad viena neišgyvens, taip tik dar labiau sustiprindama smurtautojo (kartais ir su 20-ies metų "stažu") pozicijas.

Kodėl moteris įsiteigia: "Be vyro aš esu niekas"? Galbūt iš tėvų ji patyrė jei ne fizinį, tai psichologinį smurtą, augo žeminama, manydama, jog neturi teisės į savarankišką asmeninį gyvenimą.

- Pažinties pradžioje impulsyvų, agresyvų vaikino elgesį įsimylėjusios merginos dažnai laiko pasikarščiavimu, atsitiktinumu, nevykusiu pokštu.

- Psichologai įspėja: "Intuiciją gali paremti ir tikri pavojaus ženklai, simbolinė agresija. Jeigu vyras barnių metu laužo, naikina daiktus, tranko durimis taip, jog byra tinkas, ar plėšo nuotraukas, drabužius, - galimas daiktas, jog ir moteris anksčiau ar vėliau atsidurs šių simbolių vietoje". Paradoksalu, bet, tyrimų duomenimis, daugelis žmonių seksualinę prievartą naiviai laiko stiprių seksualinių aistrų, o ne poreikio demonstruoti jėgą, valdžią ir panieką kitam apraiška.

- Kai pagaliau moteris pasiekia savo kančių apogėjų, ją baugina ir tam tikras neigiamas visuomenės požiūris į išsiskyrusią moterį.

- Mes jokiu būdu neskatiname moterų skirtis. Tačiau kartais skyrybos yra geriausia išeitis.

Palaužta, iškankinta moteris dažniausiai ima šiurkščiai elgtis su savo vaikais. Šie savo agresiją nukreips į mažesnius broliukus ar sesutes, į naminius gyvūnus. Tai grandininė reakcija.

Prievartautojas namuose žaloja ne tik tuos vaikus, kuriuos muša. Vaikams, matantiems prievartą, išsivysto lygiai tos pačios emocinės reakcijos.

- Ką išgyvena smurtautojų vaikai?

- Apleistumo jausmą, baimę, nuovargį. Jie negali valdyti pykčio, juos kamuoja košmarai, galvos, pilvo skausmai, nerimas, nesugebėjimas susikaupti.

Prievarta šeimoje sugriauna vaikų asmenybės pagrindus, vėliau jiems sunku išsiugdyti pasitikėjimą kitais ir savimi. Vaikai jaučia kaltę, kad negali sutramdyti prievartos, jie sutrikę dėl prieštaringų jausmų tėvams.

- Fizinio smurto pasekmės yra matomos, kitaip nei psichologinio...

- Sunku pasakyti, kas baisiau. Psichologinio smurto pasekmės moterį gali privesti iki savižudybės.

Štai moteris, pragyvenusi su vyru šešerius metus, išsiskyrė, tačiau tai, ką jai teko iškentėt, atsiliepė tolesniam gyvenimui ir sveikatai. Moteriai prasidėjo epilepsijos priepuoliai, ją lydi ir rimtesnių psichikos ligų šleifas. Gydėsi psichiatrijos ligoninėje, neteko socialinių garantijų, ryšių, net - teisių į savo vaiką.

Drįsčiau sakyti, jos buvęs vyras sąmoningai siekė izoliuoti šią moterį nuo vaiko, sutrypti jos įvaizdį. Ji moteris dirbo vienoje įmonėje su savo vyru, ir buvo ypač vertinama už pareigingumą, kūrybingumą. Sutuoktinį žmonos autoritetas siutino. Jis darė viską, kad ją sužlugdytų.

- Ar atsiras kokių teisinių naujovių mums įstojus į Europos Sąjungą?

- Paramos moterims centrai turėtų dirbti su visa šeima. Einant į Europos Sąjungą, įstatymai turės keistis. Štai Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, užfiksavus smurtą šeimoje, įstatymo numatytas pagalbos eiliškumas: vyrui teikiama priverstinė psichologo pagalba, į jo veiksmus žiūrima kaip į nusikaltimą. Mes šiuo atveju gesinam gaisrą, bet degtukų iš padegėjo neatimam.

P.S. Socialinės ir psichologinės pagalbos centre teikiama pagalba ir nuo priverstinės prostitucijos nukentėjusioms moterims. Ateinančių metų pradžioje bus įsteigta nemokamos psichologinės pagalbos telefono linija.

Ivona ŽIEMYTĖ