Vaikai prievartos nepamiršta

Vaikai prievartos nepamiršta: ne tik mes juos auklėjame - jie mus taip pat moko

Poliklinika. Siauras koridorius, susiraukę suaugusieji, kaprizingi vaikai. Iš kabineto išeina įraudusi mama (labiau panaši į furiją), ji tempiasi už rankos kokių ketverių metų berniuką ir pro sukąstus dantis košia: "Tuojau pat užsičiaupk! Tu man gėdą darai! Liaukis, sakau, nerėk!"

O vaikiukas ir nerėkia. Jis tik inkščia - kaip šunytis, ir niekaip nesugalvoja, kur jam dėti savo rankytes.

Neiškentusi atsitūpiu prie jos, suimu rankeles ir skubėdama sakau: "Tu labai geras vaikas, tu pats geriausias vaikas pasaulyje, žinok tai visada..."

Keisčiausia, kad jis mane išgirsta. Šunyčio sielvartas staiga virsta trūkinėjančiu skundu, kuris, išvertus į paprastą kalbą, skambėtų maždaug taip: "Mane paskiepijo, skaudžiai įdūrė, labai skaudėjo, o mama labai supyko, ir man dar labiau skaudėjo..."

Mama aprengia vaikui striukę tampydama jį į visas puses: lyg piltų ant jo mažos galvelės pyktį už visas savo gyvenimo nesėkmes.

Jis kenčia ir vis dar sriūbauja. Jis dar nemoka apsiginti.

Panašią sceną gali išvysti bet kur - parduotuvėje, gatvėje, teatre. Deja, ne taip jau retai.

Kai vaikiško spektaklio metu pravirko kokių šešerių metų berniukas, mama jį skubiai išsivedė iš salės.

Tuo pat metu išėjome ir mes su dukrele (spektaklis tikrai buvo per ilgas). Mačiau, koks didelis tos moters įniršis.

Ji buvo visa išbalusi. Kai išsitempė paskubomis aprengtą vaiką laukan, pro langą mačiau, kaip jį purtė. Berniukas verkė, o ji apsiputojusi kažką jam šaukė.

Tikriausia apie tai, kad specialiai dėl jo išsiruošė į teatrą, o šis, nedėkingasis... neišsėdėjo.

Pažvelkime į jų ateitį. Ar toji mama, sulaukusi šešiasdešimties, negalvos apie savo vaikus maždaug taip: "nedėkingi egoistai! Aš jiems visą savo gyvenimą atidaviau!"

Taip norėtųsi nutraukti šį monologą: "Mamos! Nereikia per prievartą brukti savo gyvenimo vaikams! Vaikai prievartos nepamiršta".

Dabar pažvelkime į praeitį.

Nejaugi su tokiu pat pykčiu ši motina nešiojo vaisų po širdimi? Nejaugi niršo, kai šis mojavo rankytėmis ir spardėsi kojytėmis? Tai kas gi atsitiko?

Kodėl kiekviename žingsnyje mes girdime barant vaikus? "Nelipk čia! Ar nematai, kad ten nešvaru! Tuojau pat ateik čia!" Taigi nereikėjo išpuošti to vaiko kaip torto! Reikėjo apvilkti drabužius, kurių negaila ištepti. Juk kiemas vaikui - ne podiumas!

Kaip greitai suaugusieji pamiršta savo vaikystę. Kokie negailestingi tampa sau ir vaikams. O juk reikia tiek nedaug - pajausti ir suprasti. Ir dar - prisiminti.

Prisiminkite, kokios smulkmenos vaikystėje jums užgavo širdelę. Kas jus džiugino, o kas skaudino.

Kaip baisu girdėti iš, rodos, nekvailo žmogaus lūpų: "Mane mušė - užtat žmogumi užaugau".

O kiek kompleksų įmušė? Kiek nepasitikėjimo sieloje paliko? Kiek žiaurumo nuosaviems vaikams kaip palikimą perdavė?

Tėvų žiaurumas tęsiasi jų vaikuose. Lygiai taip pat kaip gerumas.

Kas yra auklėjimas? Tai ne nurodinėjimų ir draudimų grandinė. Auklėjimas - tai puoselėjimas.

Pasodintą medį reikia puoselėti, saugoti nuo vėtrų ir kenkėjų.

Vaikai įsimena ne žodžius, o veiksmus. Ir ne tik mes juos auklėjame - jie mus taip pat kai ko moko.

Jie mus moko kantrybės, moko atleisti.

Vaikai išmintingesni už mus, jie dar nesugadinti, jie - įsikūnijęs nuoširdumas ir tiesa.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder