„Aš nuo vaikystės gėdijausi verkti, – pasakoja Elena (39 m.). – Sykį man teko išeiti iš klasikinės muzikos koncerto, nes buvau pamiršusi pasiimti popierinių nosinaičių.
Man buvo gėda prieš sūnų – aš negalėjau prieš miegą perskaityti jam pasakos iki galo: kai princas ruošėsi vesti princesę, man verksmas užgniaužė gerklę.
Norėjau išsigydyti nuo savo verksmingumo, kreipiausi į psichoterapeutą. Kartu mes išsprendėme nemažai mano problemų, tačiau akys nenustojo ašaroti.
Galiausiai aš sugebėjau priimti šį savo bruožą kaip savo ūgį ar ypatingą akių spalvą. Daugiau aš negraužiu savęs dėl savo ašarų. Tiesiog išsitraukiu nosinę ir nusausinu akis.“
Kodėl taip vyksta?
Per ilgai tvardžiausi
„Tokios netikėtos ašaros nebūna be priežasties, – rašo psichologė Ina Šifanova portale „Pychologies“. – Tarkime, vadovas mane sukritikavo, ir aš pradėjau verkti.
Bet jei geriau susimąstysime apie tai, kas dar vyksta tuo momentu, tikriausiai paaiškės, kad pašlijo santykiai su artimaisiais arba susipykau su drauge, kažkas mane įskaudino ar įžeidė.
O vadovo replika buvo tik paskutinis lašas.
Mes dažnai ilgai kenčiame, tvardomės, stengiamės neparodyti savo silpnumo. Nuo to kaupiasi įtampa, kurią ir atlaisvina netikėtos ašaros.
Jos tarsi išvaduoja mus.
Priėmę savo silpnumą ir savo liūdesį, mes galime vėl sukaupti jėgas ir gyventi toliau.“
Parengė Gražina Vasiliauskienė | Alfa.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą