Praeityje vakarėlių liūtas, šurmulio kėlėjas, amžinas maištautojas ir ramybės drumstėjas šiandien, panašu, traukiasi į linksmybių užkulisius, o dvasios ramybę randa vienuolyno bendruomenėje melsdamasis. Paklaustas, kas gi nutiko, ar pavargo nuo begalinio veiksmo, o gal išsisėmė, Algimantas Maceina tik nusijuokia - „Aš? Ne! Tai ne aš, tai aplinka išsisėmė!“ Tačiau išsisėmė ne tik aplinka, bet ir kino rėmėjų kišenės - galybės idėjų režisieriaus galvoje neišlaisvina finansinis suvaržymas. Šiuo metu ilgametė kino režisieriaus patirtis praverčia tik parduotuvėje - mat A.Maceina pinigų išgyventi prasimano čia dirbdamas apsaugininku.
Nebėra kur pasiautėti
„Mano mėgstamos susibūrimo, pasilinksminimo vietos atimdavo didelę psichiatrų darbo dalį - žmonės gerai išsisiausdavo ir dingdavo visi durnumai. Dabar geras vietas surijo kapitalizmas, barai suinteresuoti tik kuo daugiau uždirbti, bet kokia ten kuriama atmosfera ir kokie žmonės renkasi - niekam nė motais.
Nebežinau, kur eiti, visur tas pats pragmatizmas - ir Paryžiuje, ir Niujorke. Pasaulis tik pinigų valdomas ir valgomas - jokių tradicijų niekas nebeturi“, - A.Maceina sako pasigedęs paprasčiausio nuoširdaus žmonių bendravimo ir pilnatvę pajutęs nuošalios sodybos, įsikūrusios Dzūkijos miškuose, Varėnos rajone, Panaros kaime, kur gyvena priklausomybių kamuojami žmonės, bendruomenėje.
Valerijaus Rudzinsko įkurtame vienuolyne režisierius praleido du mėnesius filmuodamas jame verdantį gyvenimą dokumentiniam filmui „Kad mano namai būtų pilni“.
Ramybė vienuolyne
Vienuolyno bendruomenėje visa savo dvasia atsidavęs pamaldoms ir Dievui, menininkas suprato, kad jo sielai tai labai artima, o ši vieta nuolatos įkvepia.
„Man dvasios ramybę dabar suteikia tik malda, mišios, elementoriaus skaitymas ir išpažintis. Išpažinti nuodėmes man jau tapo būtinybe, tada jaučiuosi dvasiškai apsivalęs, vėliau atsiranda nuolatinis poreikis, o jei neatlieku nuodėmių išpažinimo, jaučiuosi kaip dantų nesivalęs.
Anksčiau meldžiausi ir dabar meldžiuosi bažnyčiose, bet tokios euforijos, kokią junti bendruomenėje, - nebus, o ten gauni palaikymą, susivienijimą. Į geros auros sodybą plūsta galybė žmonių, ir ne tik priklausomybių turintys žmonės, bet ir tie, kas nori praturtėti dvasiškai“, - kad visi esame ligoniai ir tokioje vietoje apsilankyti neprošal visiems, ironizuoja kino režisierius.
Suartėjęs su Dievu, o vakarėlius nukėlęs į antrą vietą, A.Maceina patikina, kad draugai išliko tie patys, į vienuolyną atsiveža ir juos - „Visi susigundo patirti ramybę, nusipažinti su aplinka ir neatrastais dalykais. Ten atvažiuoji su tyrais norais, tačiau, kai grįžti į realybę, vėl pakliūvi į rutiną, nuodėmių miestą“, - kad kasdienybės ritmas vis tik įtraukia, sako vyras ir skuba pridurti, kad Dievas jam visada buvo artimas, tiesiog malda susibūrus vienoje draugijoje, yra tvaresnė.
Žmonės abejingi Dievui
Staigus A.Maceinos gyvenimo posūkis, kai siautulingus vakarėlius pakeičia pamaldos, sukelia spėlionių - galbūt čia tik laikina gyvenimo stotelė, o ateityje dar numatomi audringi vėjai, menininkas tik purto galvą: „Nežinau, kodėl taip visuomenei atrodo, aš visada domėjausi filosofija, religija - kai kiemo draugai skaitydavo apie indėnus, aš domėjausi žmogaus egzistencija. Kitą vertus, visada buvau paklydusi, vieniša siela, ieškojusi dvasinės ramybės ir harmonijos. Viduje išgyvenau dideles traumas, nesugebėjau su savimi susitvarkyti, mano dvasinis balansas visada išmušamas - tai šeima suyra, tai kitaip vis draskoma“, - skaudžiai nutęsia sakinį vyras ir priduria, kad žmonėms tiesiog savaime ateina laikas, kai imama suvokti gyvenimo prasmę.
„Žmogus turi keturis gyvenimo etapus, aš esu ketvirtojoje - pasiruošimo stadijoje, kai belieka tik atgailauti už tris gyvenimo etapus, ruošti sielą amžinam gyvenimui. Deja, žmonės dažnai nepasiekia nė trečiojo, taip ir lieka pirmajame, antrajame paauglysčių, durnysčių etape, kai subręsti, užaugti dvasiškai, taip ir nepavyksta.“
A.Maceina yra įsitikinęs, kad didžiausia visuomenės problema yra tai, kad ji abejinga Dievui: „Jie sakosi, kad tiki, nors išties bažnyčią tik apeina arba ateina pastovėti. Tokie žmonės drungni - nei šalti, nei karšti, tarp jų ir politikai, kurie pataikauja iš savo durnumo“, - kad bažnyčią reikėtų išvalyti nuo tokių, kurie ateina ne iš pašaukimo, o iš reikalo, piktinasi vyras.
Dirba apsaugoje
9 filmus visuomenei jau padovanojęs kino režisierius šiuo metu išgyvena kūrybinį sąstingį: „Buvau užsimojęs pastatyti filmą apie vieną Lietuvos baleto mohikaną Elegijų Bukaitį, globojantį našlaičius, tačiau prie savo svajonės jau nebegrįšiu, - nusivylęs sako kūrėjas, dar kartą negavęs finansavimo. - Tokių didelių siekių mano galvoje knibžda masė, deja, to nepakanka. Dabar kuriami beprasmiški filmai, neturintys išliekamosios vertės, nedaugiabriauniai, todėl geriems filmams, kurie per amžius narplioja aktualias visuomenės problemas, vietos nebėra.“
Todėl dabar, kai A.Maceinos kūryba yra varžoma lėšų stygiaus, du aukštojo mokslo diplomus turintis menininkas save realizuoja dirbdamas parduotuvės apsaugos darbuotoju, o šviesesnį rytojų ketina atrasti Niujorko didmiestyje, kur yra kviečiamas filmuotis, tačiau susiduria su ta pačia problema - finansais: „Reikia prasimanyti pinigų bent kelionės bilietams, štai dėl nakvynės ar maisto nepergyvenu - sugebėsiu prasivalkatauti, rasiu kur permiegoti“, - tvirtai mosteli ranka gyvenimo užgrūdintas, todėl nepalūžęs kūrėjas.
Pinigų vergija
„Turėjau gyvenime daug galimybių nešvariais būdais susikrauti pinigų krūvas, pažinojau daugybę įtakingų verslininkų, tačiau suvokiau, kad jei ne aš kažką paminsiu, apgausiu, nušausiu, tai būsiu pats greitai pašalintas iš gyvenimo žaidimo, šiandien tų milijonierių jau nebėra gyvų, mūsų verslininkų siekis - vieni kitus suėsti“, - kalba menininkas, pasirinkęs kuklų, bet saugų gyvenimo kelią ir piktinasi, kad dėl tokių verslininkų žaidimų nukenčia niekuo dėti žmonės.
Anot pašnekovo, lietuviams gyvenime labai trūksta gailestingumo ir meilės sau, visų pirma turime mylėti savo artimą, kaip patys save, o be meilės sau, kitų nepamilsime. „Jeigu būsi nedvasingas, pinigai tavęs neišlaisvins. Pasaulio milijardieriai yra viso labo tik pinigų vergai - todėl kas gali, tas neturi, kas turi, tas negali.
Žmonės gyvenime visur ieško materialinės naudos ir nesuvokia, kad į karstą pinigų nenusineši, ten reikalinga tik sielos ramybė.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą