Gedimino kalno griūtis užgožia visas kitas šalies naujienas. Valstybės dieną jo papėdėje šventusiems žmonėms pagrįstai kilo klausimas: ar tas kalnas, nuo seno buvęs mūsų Tautos simboliu, nuoširdžiai berūpi bent vienam valdžios vyrui, bent vienai valdiškai institucijai. Apgailėtina, kad dabar jis virto šiandienės mūsų valstybės, nesusitvarkančios su didžiausiais skauduliais, simboliu. Pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės pramonės ministras, Mykolo Romerio universiteto profesorius Rimvydas JASINAVIČIUS skelbia diagnozę: valstybė blogai maitinama ir gydoma ne nuo to, kuo serga.
- Sakoma, kad ligą galima įsikalbėti. Ne vieną girdėjau guodžiantis: jaučiuosi taip, tarsi mane ketintų prievarta gydyti nuo alkoholizmo, nors juo nesergu ir apskritai neatsimenu, kada paskutinį kartą kėliau taurę. Tas antialkoholinis vajus valstybei duos naudos?
- Kai ligos simptomus pajutęs žmogus ateina pas gydytoją, jam padaromi tyrimai, nustatoma diagnozė, paskiriama gydymo programa ir gydytojas padeda ją įgyvendinti. Tai neginčijama ir savaime suprantama, jei tas gydytojas - ne koks šarlatanas.
Kaip yra su lietuvių alkoholizmu? Simptomus visi žino: labai daug geriančių, suvartojami didžiuliai kiekiai, kaimas apskritai prasigėręs ir t.t. Antras žingsnis būtų nustatyti diagnozę. Bet kur ji? Yra tik spėjimai, būrimai iš kavos tirščių. Nėra jokių tyrimų, kokios grupės geria, ką geria ir kodėl. Jei tas būtų atlikta, reikėtų kiekvienai jų skirti individualią gydymo programą. Ar jūs girdėjote, kad tas būtų daroma? Aš - ne.
Dabar visiems bus taikomas vienas metodas - uždrausti! Ir tam, kas šampano taurę išgeria koncerte ar kartą per metus švęsdamas gimtadienį, ir tam, kas pragėrė viską. Sumanytosios priemonės skęstančiųjų alkoholizmo liūne, dėl kurių čia viskas ir daroma, arba iš viso nepaveiks, arba tas poveikis bus minimalus. Man jos atrodo grynas šarlatanizmas arba veiklos imitacija.
- Bet juk profesionalai atėjo į valdžią, žadėję realius darbus?
- Kokie profesionalai?! Yra daug stebuklingų žodžių, kuriais galima sukelti iliuziją. Juk jūs nepulsite gydytis pas Joną ar Petrą, nes kažkas pavadino jį profesionalu. Jūs pirmiausia įsitikinsite, ar taip yra iš tikrųjų. Profesionalumas yra vertinamas patyrimu ir rezultatais. O ką mes žinome apie valdžios „profesionalus“? Gal ir tai valstybės paslaptis, nes niekas nėra girdėjęs nei apie jų patirtį, nei apie rezultatus.
Nematau net elementarios sistemų valdymo kompetencijos. Šiuolaikinės vadybos genijus Edvardas Demingas (Edward Deming), po karo pakėlęs Japonijos, visų Tolimųjų Rytų ekonomiką, yra ištobulinęs puikią metodiką, pagal kurią sistemos gydymas, prieš tai ją pažinus, diagnozavus bėdas, pradedamas nuo vienos nedidelės jos srities gydymo. Jei bandymas pasiteisina, palaipsniui įvedami pokyčiai į visą sistemą. Pas mus veikiama priešingai - tuo pat metu puolama visur, neturint nei reikiamo skaičiaus intelektinių pajėgų, nei laiko, nei lėšų.
- Jei neišeina galvoti sava galva, gal galėtume tiesiog nusižiūrėti nuo kaimynų, užuot samdę milijonus atsieinančius ekspertus? Nei estai, nei lenkai turbūt nesupyktų, jei pasinaudotume jų sėkmės receptais?
- Paskelbus Nepriklausomybę, su estais turėjome tas pačias starto pozicijas. Bet Estijai lemtis buvo palankesnė - savo naująją ekonomiką ji pradėjo kurti ne savo galva ir pastangomis, o rėmėsi skandinaviška patirtimi. Estai per daug neišsidirbinėjo, nešaukė, kad mes patys žinom, bet pradėjo taikyti kitur, pirmiausia Suomijoje, pasitvirtinusius metodus. Pas mus, nelaimė, viską reikėjo susigalvoti patiems - mes gi gudriausi ir protingiausi!
Kai kalbama apie vienodas lietuvių ir estų starto pozicijas, dažnai nutylimas vienas dalykas. Noriu jį priminti, nors kai kam ir šiandien tai skambės šventvagiškai. Sovietiniais metais Estijoje į daugelį vadovaujamų postų buvo inkorporuoti atvykėliai iš „plačiosios tėvynės“. Atgavus Nepriklausomybę iškart buvo priimtas įstatymas, aukštus postus leidęs užimti tik valstybinę kalbą mokantiems asmenims. Tad „buvusieji“ vienu ypu buvo išstumti. Juos pakeitė kitomis kategorijomis mąstantys žmonės.
Kaip atsitiko Lietuvoje? Sovietmečiu daugiau nei 80 proc. postų visose valdžios struktūrose užėmė savi. Po Kovo 11-osios jie pasiliko ir pradėjo daryti ekonomiką savo galva, naudodamiesi tuo patyrimu, kurį įgijo anoje sistemoje. Taigi estai pasuko vienu keliu, mes - kitu. Pirmaisiais metais jie, palyginti su mumis, šiek tiek smuktelėjo, bet kai tik įdiegė ir įtvirtino naujus metodus, šovė į viršų ir paliko mus toli toli atsilikusius. Vejamės nepasivejame iki šiol.
- O jums neapmaudu, kad lietuviai priversti maisto produktais apsirūpinti Lenkijoje? Nejaugi mūsų ekonomikos skiriasi taip stipriai, kad negalime kainomis konkuruoti su savo kaimynais?
- Lenkija niekada nebuvo taip persmelkta socializmo dėsnių, jos ūkis buvo kur kas lankstesnis, judresnis. Ir dar jie turėjo ypač didelę laimę - kai Lenkija ištrūko iš sovietų įtakos, prie jos ekonomikos reformos vairo stojo profesorius Lešekas Balcerovičius (Leszek Balcerowicz). O kokias asmenybes mes galime įvardyti - kas pas mus ekonomiką ėmė valdyti? Tie, kurie išmanė tik senus metodus, pagal kuriuos ir tvarkėsi, stengėsi išlaikyti buvusią tvarką.
Tokių valstybės ekonomikos pertvarkos lyderių kaip Balcerovičius mes neturėjome. Valdžioje atsidūrė senoji gvardija, kuri nenorėjo savo tarpe turėti reformatorių.
- Bet per daugiau nei ketvirtį amžiaus užaugo ir nauja politikų karta, ir mokslus baigiame prestižiniuose pasaulio universitetuose...
- Valstybė yra viena iš sudėtingiausių sistemų. Lietuvoje nėra daug žmonių, kurie pajėgūs ją valdyti. Rinkėjai savo balsą atiduoda ir suteikia įvairiausias teises bei galimybes nekompetentingiems žmonėms. Tokie negali būti lyderiais, jie geriausiu atveju teatliks vado funkcijas. Nuimti, nubausti, skirsiu pinigų arba atimsiu - tokiomis galiomis besišvaistančių vadų ir vadukų pas mus apstu. Vadas pajėgus tik išlaikyti status quo, pokyčiams, reformoms jis per silpnas. Taigi ir turime tą status quo - metai po metų, rinkimai po rinkimų. Ir vis velkamės uodegoje.
- Gedimino kalno griūtis, kurios nesugebame suvaldyti, - liūdnoji simbolika. Ar ne tas pats vyksta su pačia valstybe?
- Viskas susiveda į tą patį - kiekvienos problemos sprendimui reikia kompetencijos, suinteresuotumo ir atsakomybės. Jeigu tai būtų kažkieno privatus kalnas, jis seniai būtų sutvarkytas.
Neabejoju, kad pirmasis pretekstas visai tai griūčiai buvo medžių iškirtimas. Kad ir kaip bandoma šią prielaidą užginčyti, medžių šaknys stiprina ir sulaiko. Visi žinome, kol nebuvo užsodintos Kuršių nerijos kopos, jos slinko ir keliavo - smėlio judėjimą sulaikė užsodintos pušys. Iškirtus Gedimino kalną procesai prasidėjo ne iš karto, šaknys dar kelerius metus prilaikė šlaitus. Jau tada reikėjo galvoti apie kitus sutvirtinimo būdus. Bet ne, šaknys išpuvo, pradėjo kauptis vanduo. Argi sudėtinga padaryti drenažą? Gręži, įstatai vamzdį, ir šlaitai lieka apsaugoti. Iš mano ūkiško patyrimo, tai visiškai elementarūs klausimai.
- Kai situacija tokia, net keista, kad dar niekas nepasisiūlė kalną privatizuoti.
- Matau baisų neatsakingumą. Stumdoma nuo vienų prie kitų, susidaro įspūdis, kad niekam nerūpi. Gal iš tiesų imkim ir privatizuokim, bent jau išsaugosim jį ateities kartoms. Viešojoje vadyboje nematau nei kompetencijos, nei atsakomybės - Gedimino kalnas tą puikiausiai iliustruoja. Kur tik bakstelėsi viešajame sektoriuje, ten problema.
Prezidentė kiekviename savo metiniame pranešime pabrėžia, kad valstybinis turtas valdomas neefektyviai. Jo vertė - 17 mlrd. eurų, bet investicinė grąža pati žemiausia - mažiau nei vienas procentas. Joks privatus verslas, iš savo kapitalo gaudamas tokią grąžą, neišsilaikytų, seniai būtų bankrutavęs. Bet pas mus valstybinis turtas nebankrutuoja. Nes iš visų mokesčių mokėtojų atima, o tada nuleidžia kovai su simptomais.
- Tai kokia gi liga serga mūsų valstybė?
- Kai kažkas netinkamai maitinasi, jis anksčiau ar vėliau suserga, tą žinome visi. O pas mus valstybės mitybos būdas - nesveikas, neekologiškas. Valstybiniai finansai valdomi neturint reikiamos kompetencijos, pasirinkus kitokius būdus nei, tarkim, Lenkijoje, į kurią dairomės su pavydu.
Pas mus valstybės finansai formuojami apmokestinant išlaidas. Bet juk valstybė gyvena ne iš išlaidų, o iš pajamų. Paimkime pridėtinės vertės mokestį. Gal kas galėtų man paaiškinti, kokią pridėtinę vertę gauname parduotuvėje nuo lentynos nukėlę bandelę. Dar net neatsikandame, o PVM sumokame. Už ką? Daugeliui net toks klausimas nekyla, nes nėra elementaraus finansinio išprusimo. Bet valstybė, maitinama iš išlaidų, negali turėti visavertės kraujotakos.
Tas pats ir su kitu valstybės valdymo rodikliu - bendruoju vidaus produktu. Biudžetinių įstaigų dalis skaičiuojama pagal tai, kiek jos patyrė išlaidų. Kuo daugiau išlaidų, tuo didesnis BVP. Nėra jokios logikos - kaip bendrasis vidaus produktas gali būti sudarytas iš išlaidų! Kuo daugiau suvalgėme, tuo didesnį produktą sukūrėme?
- Duokite receptą - kaip valstybė turėtų maitintis?
- Turėtų būti taip: sukuriame ekonominį produktą, imame iš jo dalį valstybės valdymui, viešosioms paslaugoms ir t.t. ir žiūrime, kokią investicinę grąžą ar naudą duoda tos lėšos. Kur skaičiuojama investicinė grąža iš valstybės sunaudotų pinigų? Aš tokio dalyko negirdėjau. Tad kam stengtis užsidirbti daugiau, jei išleidus daugiau bus didesnis BVP?
Džiūgaujame, kad šiuo rodikliu pirmaujame Europos Sąjungoje. Galėtume didžiuotis, jei būtume sukūrę daug pajamų, o dabar - didžiuojamės išlaidomis ir jų apmokestinimu.
Jei klaustumėte manęs kaip daktaro, žiūrėčiau, dėl kokių priežasčių tai daroma. Ogi jei apmokestintume pajamas, nesurinktume biudžeto, kurio didžioji dalis išleidžiama biudžetinėms įstaigoms ir t.t., todėl perkeliame apmokestinimą ant išlaidų. Tai formuoja labai didelę turtinę atskirtį. Juk bandelę perka ir vargeta, ir turtuolis. Ir abu nuo savo išlaidų sumoka tiek pat. Kiek multimilijonierius per dieną suvalgo bandelių? Turbūt panašiai kaip varguolis. Todėl ir išeina, kad labiausiai pas mus apmokestinami tie, kurie uždirba mažiausiai. Vargeta neturi pinigų ir niekada jų neturės. Štai jums ir atsakymas, ar žmonės gyvens geriau.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą