Aštuoni Lazdijų rajono Motiejaus Gustaičio gimnazijos 6-7 klasių moksleiviai prieš dvi savaites išlaikė didelį egzaminą - išgelbėjo Baltajo ežere skęstantį penkiasdešimtmetį vyrą. Lemtingą akimirką paaugliai nesutriko, vieni gaudė giliame vandenyje plūduriuojantį žmogų, pagriebę išvilko jį ant tiltelio, kiti - skambino gelbėtojams, lėkė į kelią jų pasitikti. Nė vienas išsigandęs nepabėgo, nestojo draugui už nugaros. Gelbėtojai sako, kad toks paauglių poelgis - didelė vertybė ir pamoka visiems.
Inga Žvaliauskaitė, Saulė Bakšytė, Karolis Trečiokas, Gustė Zmirskaitė, Dovydas Baigys, Augustė Mocejūnaitė, Rokas Jankauskas ir Pijus Piličiauskas už parodytą drąsą gelbėjant skęstantįjį apdovanoti Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos padėkomis, jaunuosius didvyrius už pilietiškumą įvertino Lazdijų savivaldybė, įteikdama jiems po Lietuvos vėliavą ir albumą apie Lietuvą. Vaikai didvyriais nesijaučia ir sako nė negalvoję, kad gali nepadėti.
Baimė atėjo po visko
Su grupele jaunųjų gelbėtojų bei jų tėveliais susitikome praėjus daugiau nei savaitei po įvykio toje pačioje vietoje, lazdijiškių pamėgtame paplūdimyje prie Baltajo ežero. Vaikai linksmi ir pokštaujantys, bet tą gegužės popietę jiems tikrai ne pokštai buvo galvoje. Nebuvo susitarę susitikti paplūdimyje, visai nesirengė maudytis. Artėjant atostogoms, prie ežero paviliojo gera nuotaika.
Paaugliai tąkart prie ežero nebuvo vieni. „Matėme ant pontoninio tilto, pačiame jo gale, sėdintį žveją. Galiausiai vyras atsistojo, susvyravo ir, neišlaikęs pusiausvyros, įkrito į vandenį. Tikėjomės, pradės plaukti, bet jis paniro. Iškilo ir vėl paniro. Siekėme jo nuo tiltuko, tiesėme rankas, bet veltui“, - pasakojo vaikai. Kaip padėti žmogui, mintis vijo kitą. „Reikia atitempti iki tiltelio, užkelti ant jo“, - skubiai tarėsi. Žmogus plūduriavo kiek toliau. Viena mergaičių, Saulė, puolė į vandenį su drabužiais. Nubrido ežeru iki pažastų, bet skenduolio nepasiekė.
Tada iniciatyvos ėmėsi pati mažiausioji iš būrelio - Inga. Priklupusi ant tiltelio mergaitė pasiekė arčiau tilto srovės atneštą vyrą, sugriebė už drabužių. Jai į pagalbą atskubėjo dar keturi draugai. Penkiese primirkusiais šiltais drabužiais vyrą šiaip ne taip užvilko ant tilto. „Jis buvo pamėlęs, nesąmoningas, gargaliavo. Apvertėme ant šono, daugiau niekuo patys negalėjome padėti. Kažkas mūsų jau buvo iškvietęs pagalbą telefonu, kažkas nubėgo pasitikti gelbėtojų į kelią“, - pasakojo vaikai. Ar nebuvo baisu? „Buvo. Buvo baisu, kad nespėjome jam padėti, kad jis numirs mūsų akyse“, - prisipažino Inga.
Dėkojo tėvams
Minutės, kol atvažiavo gelbėtojai ir medikai, vaikams pasirodė amžinybė. Supratimas, kad ir patys labai rizikavo, atėjo atslūgus įtampai. „Jie tikrai labai rizikavo. Gerai, kad tuo metu jis buvo nesąmoningas, antraip galėjo įtraukti vaiką į vandenį. Ir ne vieną. Tada tikrai galėjo būti blogai“, - nerimavo Ingos mama medikė Daiva Žvaliauskienė.
Moteris tik juokiasi iš kalbų, neva medikų šeimoje augančią Ingą (mergaitės tėtis Juozas Žvaliauskas yra gydytojas) gelbėti žmones išmokė tėvai. „Taip, šeimoje kalbama, kad reikia padėti žmogui, turbūt daugelyje šeimų tas pats sakoma, bet medicinos pagrindų nemokėme. Daug ką vaikai sužino mokykloje. Manau, visi jie tą minutę buvo susitelkę ir be jokių mokymų suprato, ką daro“, - sakė medikė.
Lemtinga akistata su gyvybe ir mirtimi, patirta atsakomybė paauglius nemačia pakeitė. Roko mama Asta Jankauskienė vos pamačiusi sūnų suprato, kad kažkas rimto nutiko. Sūnus atrodė kitoks nei anksčiau. Klausti, kas atsitiko, nereikėjo, Rokas pats papasakojo. O Karolio mama Vilma Trečiokienė tą vakarą iš sūnaus nieko neišgirdo. Sužinojo tik kitą dieną iš kitų. „Karolis, matyt, bijojo, kad nebeleisime į paplūdimį“, - juokėsi mama. Pokalbio apie atsargumą vėliau būta, bet iš mamų veidų matėsi, kad savo vaikais jos didžiuojasi.
Dažnai ateidavusio į paplūdimį žvejoti vyro vaikams dar neteko matyti. Gal sutikęs savo gelbėtojus jų nė nepažintų? Greičiausiai. Padėką per tėvus vaikams perdavė išgelbėtojo duktė ir žmona. „Dar jam gulint reanimacijos skyriuje moterys atėjo ir padėkojo. Jei ne vaikai, sakė, būtume jį jau pašarvoję“, - prisiminė D.Žvaliauskienė.
Svarbiausias laimikis
Mamos juokėsi, kad atsigavęs vyras nepamiršo paklausti, kur dingo jo meškerė ir kibiras. „Niekas nedingo. Per vieną žveją jau perdavėme jo turtą. Laimikio nematėme. Didžiausias jo laimikis yra gyvybė, kurią jam padovanojo vaikai“, - šypsosi Lazdijų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Rimantas Bokmota. Nuaidėjus pagalbos šauksmui, jis pirmasis savo automobiliu atskriejo į paplūdimį. Pamatęs būrelį sutrikusių paauglių, o ant lieptelio - iš vandens ištrauktą skenduolį, nė minutės nesuabejojo vaikų žygdarbiu. „Pora mergaičių buvo apsiverkusios, viena šlapiais drabužiais, visi išblyškę, įsitempę, sutrikę. Reikia suprasti, kokį stresą jie patyrė. Kai gelbėjo, jiems kitaip atrodė, visas jėgas sutelkė, o kai viskas laimingai baigėsi, atsipalaidavo, pabiro ir ašaros. Gal kiti būtų pranešę, iškvietę pagalbą, bet ne patys puolę gelbėti. Šie vaikai - tikri drąsuoliai. Per 27 darbo metus priešgaisrinėje tarnyboje daug ką teko matyti, bet kad tokį žygdarbį tokio amžiaus vaikai atliktų, neteko girdėti. Aš manau, kad tai - mažo miestelio sindromas, vaikai nėra tiek kompiuteriuose nugrimzdę, jiems žmonės rūpi“, - sakė Lazdijų ugniagesių tarnybos vadovas.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą