Bendraklasių ryšys - kaip šeimos

Bendraklasių ryšys - kaip šeimos

"Dvasiškai mes niekada ir nebuvome išsiskyrę", - tikina praėjus 60 metų po mokyklos baigimo susitikę buvę Klaipėdos pedagoginės mokyklos bendraklasiai. Kas penkerius metus susitikimus rengę senjorai po pastarojo pasimatymo nusprendė pasimatyti kasmet.

Šiuolaikinis jaunimas tarsi nebejaučia tokių sentimentų buvusiems bendraklasiams, nes mokyklą jie baigia dažniausiai visai ne su tais bendraamžiams, su kuriais susitiko pirmoje klasėje. Juokaujama, kad šiais feisbuko laikais nereikia ir susitikti, visas buvusių bendraklasių gyvenimas ir taip tarsi ant delno. Tačiau buvusių klasės draugų susitikimai vyresnės kartos atstovams - šventas reikalas.

Mokslai pokaryje

Praėjusią savaitę jaukų susitikimą surengę buvę Klaipėdos pedagoginės mokyklos bendraklasiai sakė net neįsivaizduojantys, kad kuris nors galėtų sąmoningai ignoruoti buvusius bendraklasius.

"Mūsų ryšys toks stiprus, kad kartais ir tarp brolių bei seserų tokio nebūna. Visada buvome kaip šeima", - pasakojo vienas iš susitikime dalyvavusių bendraklasių ponas Petras.

Jis prisiminė, kad pokario metais, 1954-aisiais, į Klaipėdos pedagoginę mokyklą visi susirinko baigę septynmetes mokyklas.

"Buvo sunkūs laikai. Visi buvome vargšiukai. Medinis lagaminas - jame keli daikteliai", - pirmuosius metus prisiminė Petras.

"Atvažiavau į Klaipėdą turėdama vieną suknelytę. Bet visi buvome vienodi. Visi iš kaimų, skurdžiai. Mums buvo po 13-14 metų. Dėstytojai tikrąja ta žodžio prasme lipdė iš mūsų naujus žmones", - antrindama pasakojo Aldona Jurevičienė.

Moteris iki šiol nostalgiškai prisimena gyvenimą Klaipėdos pedagoginės mokyklos bendrabutyje. Viename kambaryje teko glaustis net 23 mergaitėms.

"Lovelė prie lovelės, bet visos buvome linksmos ir viskuo patenkintos. Niekam nė į galvą neatėjo, kad kuriai nors reikėtų atskiro kambario. Kaip tik būryje buvo labai gerai", - prisiminė ponia Aldona.

Vaikinai taip pat gyveno glaudžiai. Viename kambaryje tilpo 12 jaunuolių.

"Labai gražiai sugyvenome - kaip broliai. Niekada nebuvo jokio pykčio, muštynių ar pavydo. Gal dėl to, kad buvome visi lygūs, gyvenome turėdami tą pačią mintį - tapti žmonėmis. Labai anksti visi suaugome. Ir su mergaitėmis puikiai sutarėme. Jos kambaryje virdavo valgyti. Auklėtoja joms padėdavo, mokydavo, kaip skaniau pagaminti. Švenčių proga ir tortų išsikepdavome. Dalindavomės tuo, ką turėjome. Jei kuris grįždavo namo ir atsiveždavo maisto - visiems buvo šventė", - mokyklinius laikus su nostalgija prisiminė ir Petras.

Iš kaimų į Klaipėdą suvažiavę, per dešimtis, šimtą ir daugiau kilometrų nuo tėvų namų nutolę jaunuoliai mėnesiui gaudavo 12 rublių stipendiją. Jei mokėsi vienais penketais, pridėdavo dar 2 rublius.

"Dažną gelbėdavo nemokamai iš mokyklos valgyklos gauta duona ir karštas vanduo", - kokios pokariu buvo sunkios gyvenimo sąlygos prisiminė Petras.

Senjorai iki šiol geru žodžiu prisimena kiekvieną buvusį dėstytoją. Vadina juos ne mokytojais, o geriausiais draugais, dažnai atstodavusiais ir tėvus.

"Po pamokų vietoje sporto treniruočių dažnai tekdavo eiti valyti miesto griuvėsius", - kaip atrodė tuometinis moksleivių laisvalaikis, prisiminė ponas Petras.

Kodėl norėjo dirbti Žagarėje?

Greitai suaugti juos vertė ir tai, kad patys būdami moksleiviško amžiaus turėjo mokyti kitus. Mat reikėdavo atlikti praktiką mokyklose.

Po ketverių metų mokslų baigę Klaipėdos pedagoginę mokyklą jaunuoliai įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę.

"Keletas iš mūsų toliau tęsė studijas Vilniaus ir Šiaulių pedagoginiuose institutuose. Kiti pasklido dirbti mokytojais po Lietuvą ir Latviją, dar kiti buvo pakviesti į įvairias organizacijas dirbti su jaunimu. Padirbę tuo metu privalomus trejus metus, dalis absolventų apgynė disertacijas ir tapo mokslo darbuotojais, dėstytojais, vertėjais, gidais, žurnalų bei televizijos ir radijo laidų redaktoriais", - kaip klostėsi tolesnis bendraklasių likimas, prisiminė ponas Petras.

A. Jurevičienė dabar juokiasi prisiminusi, kad po mokslų baigimo labai norėjo gauti paskyrimą dirbti Žagarėje. Ją labai viliojo mintis, kad šiame miestelyje yra labai daug vyšnių...

"Įsivaizduojate, kokio protelio mes dar tebuvome", - prisiminusi kvatoja moteris.

Tačiau vyšnių Žagarėje skinti jai taip ir neteko. Liko gyventi ir dirbti Klaipėdoje mokytoja, vėliau - stovyklų "Žuvėdra" bei "Liepsnelė" vadove, galų gale - viešbučio direktore.

Auklėtoja - 92-ejų

Nepaisant to, kad buvusius bendraklasius gyvenimas išblaškė po visą Lietuvą, senjorai pasakojo, kad ryšiai niekada nenutrūko. Ne tik kasmet rengdavo susitikimus, bet ir dalyvaudavo vieni kitų asmeninėse šventėse, vėliau teko ne vieną buvusį bendraklasį lydėti amžinojo poilsio.

"Paskui bendri susitikimai tapo retesni - tik kas penkerius metus, bet dabar nusprendėme susitikinėti kasmet, nes juk nežinome, kiek čia mums beliko to gyvenimo", - atsiduso ponia Aldona.

Klaipėdos pedagoginę mokyklą prieš 60 metų baigė 87 jaunuoliai. Į susitikimą šiemet galėjo atvykti tik 16.

Netrukus 80-mečius švęsiantys buvę bendraklasiai džiaugiasi, kad į susitikimą galėjo atvykti ir buvusi jų auklėtoja - jau 92 metų sulaukusi Zinaida Andriukaitienė.

"Ji visada buvo tokia gražuolė, mus visas moksleives savo grožiu lenkė", - pasakojo A. Jurevičienė ir pasidžiaugė, kad dabar sulaukus garbaus amžiaus nežinantiems nuotraukose net sunku atskirti, kuri iš jų mokytoja, o kurie mokiniai.

"Auklėtoja mūsų kitaip nevadino, visada sakydavo "mano vaikai". Buvo mums kaip mama. Ar sirgdavome, ar pinigų neturėjome, visada pagelbėdavo. Toks pat geras buvo ir mokytojas Vytautas Pridotkas", - antrino Petras.

Buvę bendraklasiai atviri - bėgant metams keitėsi jų interesai, pasaulėžiūra, bet vis tiek visada išliko šeimyniški santykiai. Ir nesvarbu, kad susitikę vieni kalba apie tai, koks šiemet buvo pomidorų derlius, o kiti apie aplankytas pasaulio šalis, visiems gera pabūti kartu.

Toks pat ryšys

Lygiai taip pat kalbėjo praėjusiais metais irgi 60-ųjų mokyklos baigimo metinių susirinkę paminėti buvusios Klaipėdos 5-osios vidurinės, dabartinės "Vitės" mokyklos, bendraklasiai.

"Nors dabar sėdime kavinėje, jaučiuosi tarsi būtume klasėje. Matau juos suoluose sėdinčius. Puikiai pamenu, kur kuris sėdėjo..." - tuomet pasakojo 90-metė Eugenija Lekštutienė, žvelgdama į savo buvusius auklėtinius.

Prieš metus į jubiliejinį susitikimą susirinkę buvę klasės draugai džiaugėsi, kad ir po daugybės metų jie jaučiasi tarsi vaikystėje.

"Neįsivaizduoju, kaip žmonės gali nenorėti pamatyti savo buvusių bendraklasių. Aš jaučiu didžiulę trauką. Jei tik yra galimybė, būtinai važiuoju. Kartais nelaukiu ir oficialaus susitikimo, auklėtoją aplankau ir be jokios progos", - tuomet pasakojo ponia Danutė Angelė.

Dabar jau garbaus amžiaus buvę bendraklasiai vienas per kitą dalijosi prisiminimais iš ankstesnių susitikimų. Kai būdavo jaunesni, jie tęsdavosi ir iki paryčių.

Senjorams buvo smagu prisiminti, kaip būdami moksleiviai į keliones važiuodavo sunkvežimiu, žygyje pastogę jiems vietoje palapinės atstodavo iš žabų ir šieno sukonstruotos pašiūrės, medžiagą uniformai pasiūti nudažydavo chemijos mokytoja...

Bendraklasių susitikimus itin mėgstantys senoliai atviri - tai tiesiog puiki galimybė vėl pasijusti jauniems.

Sentimentų mažai

Kol kas kiek kitaip apie klasės draugų ryšį kalba neseniai mokyklą baigę jaunuoliai. Svarstoma, kad šiais laikais jis nebėra toks stiprus.

"Pats palaikau ryšius vos su keletu buvusių klasės draugų. Praėjus maždaug 3 ar 4 metams po mokyklos baigimo dar buvome susibėgę neformaliai pabendrauti prie bokalo alaus, tačiau vėliau visi bandymai susitikti taip ir likdavo tik bandymais. Tiesiog dabar žmonės kur kas mobilesni, išsibarstę po pasaulį, o ir socialiniai tinklai iš tiesų padaro savo - ten gali viską sužinoti, kaip žmogui klostosi karjera, šeima ir kiti asmeniniai reikalai. Kiti mano kartos atstovai irgi nelabai linkę susitikti su buvusiais bendraklasiais. Galbūt dar nepraėjo pakankamai laiko, o gal tiesiog nėra noro", - svarstė Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas.

Tą patį patvirtino ir klaipėdietė studentė Aistė.

"Pavyzdžiui, aš pati pakeičiau tris mokyklas, tad mano bendraklasiai vis keitėsi. Įsivaizduoju, kad ankstesnės kartos atstovai, kurie su tais pačiais žmonėmis mokyklos suolą trindavo visus dvylika metų, jausdavo kur kas stipresnį ryšį", - svarstė mergina.

Klaipėdietė Virginija pasakojo, kad baigus mokyklą auklėtoja pasiūlė pirmą kartą susitikti po 5 metų - pasidalinti, kaip kam sekasi. Vis dėlto nuo mokyklos baigimo praėjo daugiau nei dešimtmetis, o nė vieno susitikimo neįvyko.

"Mokyklos metai man buvo labai nemalonūs dėl daugybės patyčių ir bjauraus bendraklasių elgesio. Iki šiol bendrauju tik su viena bendraklase, o kitų nuo mokyklos baigimo nebuvau sutikusi nė karto ir neturiu noro tai daryti. Prisiminimai tikrai nėra nostalgiški. Tačiau vyresnė karta, pavyzdžiui, mano tėvai, iki šiol bendrauja su buvusiais bendramoksliais, per šventes aplanko ir auklėtoją", - pasakojo ji.

Galbūt jaunimo požiūris pasikeis, kai po mokyklos baigimo praeis 60 metų?

JAUNYSTĖ. Išleistuvių akimirka 1958 m.

DABAR. Netrukus 80-mečius švęsiantys buvę bendraklasiai džiaugiasi, kad į susitikimą galėjo atvykti ir buvusi jų auklėtoja - jau 92 metų jau sulaukusi Zinaida Andriukaitienė (sėdi trečia iš dešinės).


LAISVALAIKIS. "Būdami stiprūs kaimietukai tikome valyti Klaipėdos miesto griuvėsius ar kolūkyje rauti runkelius", - koks buvo anuomet moksleivių laisvalaikis, prisiminė buvę Klaipėdos pedagoginės mokyklos auklėtiniai.


MOKSLAI. Po ketverių metų mokslų baigę Klaipėdos pedagoginę mokyklą jaunuoliai įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę, tad dabar patys stebisi, kad patys dar būdami vaikai jau mokė kitus.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder