Birželio sukilimo didvyrio gimimo šimtosios metinės

Birželio sukilimo didvyrio gimimo šimtosios metinės

Lietuvos studentai, aukštųjų mokyklų bei universitetų dėstytojų ir absolventų dauguma istorijos tėkmėje buvo tikrais krašto patriotais. Tėvynės sunkių išbandymų metais Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė jiems buvo pats svarbiausias dalykas. Tarpukario Lietuvoje Vytauto Didžiojo universitetas buvo ir žinių, ir dvasingumo kalvė. Studentai sėmėsi ne tik mokslo žinių, bet ir pažangaus jaunimo sambūriuose ugdė taurią, kilnią ir valingą lietuvio inteligento asmenybę, skiepijo Tėvynės meilę, pasiryžimą aukotis dėl savosios valstybės ir tautos interesų.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Hitlerio kariauna užgrobė Austriją, ėmė reikšti pretenzijas dėl Klaipėdos Lietuvai. Vokietijai užėmus Čekoslovakiją, Hitleris jau po penkių dienų pareikalavo perduoti vokiečiams Klaipėdos kraštą ir Lietuva negalėjo tam pasipriešinti.

Vokietija tęsė agresiją. Jai lengvai užkariaujant Lenkiją, pyrago gabalą nutarė pasiimti Sovietų sąjunga. Raudonoji armija okupavo dalį Lenkijos bei jos okupuotą Vilniaus kraštą.

Sovietų sąjunga, kad esą apsaugoti savo sienas, reikalavo iš Lietuvos pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Lietuvoje turėtų būti dislokuoti Raudonosios armijos daliniai. Prastame tarptautinės padėties kontekste Lietuvos vadovams atrodė, kad nieko kito neliko, kaip sutikti su visomis sąlygomis. Ta sutartimi buvo atgautas Vilniaus kraštas, bet 20000 raudonarmiečių buvo dislokuoti Alytuje, Prienuose, Gaižiūnų poligone prie Jonavos ir Naujojoje Vilnioje.

Atgautasis Vilnius ir jo kraštas buvo džiaugsmingas lietuvių tautos įvykis, bet dažnas jautė, kad virš Lietuvos nepriklausomybės alsuoja rusiškojo raudonojo revanšo pavojus.

1940 metų pavasarį Vokietija okupavo Daniją, Norvegiją, Belgiją, Olandiją, Prancūziją. Visas pasaulis atsidūrė raudonojo ir rudojo maro pavojuje.

Tokiose tarptautinės padėties sąlygose, Lietuvos studentų organizacijos suaktyvino patriotinę veiklą – rinko aukas Ginklų fondui, Vilnijos lietuvių sąjungoms, kolektyviai stojo į Šaulių organizaciją.

Lietuvos okupacija ir aneksija įvykdyta 1940 metų birželio 14 d. Rusai sudarė iš kolaborantų Lietuvos liaudies vyriausybę. Netrukus buvo uždrausti ėję laikraščiai, Lietuvoje veikusios partijos, kitos organizacijos. Jau liepos mėnesį bolševikai įvykdė pirmuosius masinius lietuvių areštus, įvyko „visaliaudiniai rinkimai“. Lietuva buvo paskelbta Sovietų socialistine respublika.

Prasidėjus 1940–1941 mokslo metams Vytauto Didžiojo universitete ir dėstytojų ir studentų nuotaika buvo minorinė – sovietinė okupacija ypač sukrėtė jaunimą. Nepriklausomybės praradimas be pasipriešinimo, valdžios išsilakstimas, partijų veikėjų pasyvumas niekaip nesiderino su per porą dešimtmečių diegtu patriotizmu, gyvenimo vertybėmis. Sovietų pradėti lietuvių areštai, žmonių tremtys kėlė jaunimo protuose spontanišką norą priešintis okupantui visomis įmanomomis priemonėmis, tame tarpe ir ginkluota kova. Pirmieji ėmė organizuotis būtent jaunimo atstovai: studentai, jauni dėstytojai, gimnazistai, jauni karininkai. Pažymėtina, kad organizuojamame pasipriešinime okupantams lyderių vaidmuo atiteko studentams. Aktyviausi buvo būsimieji inžinieriai ir medikai, o humanitarų buvo mažai. Bet, deja, humanitarų buvo bene dauguma tarpe tų, kurie važiavo į Maskvą „parvežti į Lietuvą Stalino saulės...“. Gal ši aplinkybė ir turėjo įtakos to laikmečio humanitarų laikysenai, juos, matyti, šokiravo Petro Cvirkos, Salomėjos Nėries, Liudo Giros, Antano Venclovos ir kt. išdavikiškas poelgis.

Organizuojamame pogrindyje gausiausiai telkėsi VDU studentai katalikai. Jau rugsėjo mėnesį aptarti pasipriešinimo prieš sovietinius okupantus reikalų buvo susirinkę daugelis buvusios studentų atstovybės narių . Kai 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne lietuviai pabėgėliai įkūrė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), ši organizacija ėmė vienyti pogrindį Lietuvoje ir telkė gana platų tinklą sukilimui, prasidėsiančio karo tarp rusų ir vokiečių atveju, rengti. Aktyviai veikė ir NKVD, jau 1940 metų pabaigoje areštavusi daug pogrindininkų, tame tarpe studentų. Bet kurios nepriklausomoje Lietuvoje studentų organizacijos vadovus sovietai laikė politiškai nepatikimais ir pavojingais, todėl jų laukė areštas, kalinimas, tremtis. Nežiūrint represijų, antisovietinis pogrindis augo ir stiprėjo. Plito pasipriešinimas sovietinei okupacijai visoje Lietuvoje. Miestuose ir kaimuose buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai raginantys nepasiduoti, turėti vilties, kad okupacija truks neilgai. Bet stiprėjo ir represijos. Vis daugiau žmonių pateko į NKVD rankas.

Bolševikines nuostatas valdžia ėmė taikyti mokyklose, universitetuose. Pasikeitė mokymo turinys. Moksleiviai ir studentai privalėjo studijuoti sovietinę konstituciją, komunistų partijos istoriją, marksizmą–leninizmą. Sovietinė propaganda skelbė apie dideles laisves, sotų gyvenimą be išnaudotojų kapitalistų, vykdavo mitingai naujai tvarkai palaikyti. Bet žmonės mąstė ir suvokė tiesą. Jau okupacijos pradžioje nemažai universiteto studentų ir dėstytojų patyrė okupantų represijas. Vieni buvo šalinami iš universiteto, kiti areštuojami, kalinami, tremiami, neretai – žudomi. Neužilgo Lietuvoje prasidėjo masinės represijos.

Absoliuti studentų ir pedagogų dauguma priešiškai reagavo į sovietų ir jų pakalikų diegiamą tvarką. Studentai, ir ypač korporantai ėmė burtis į rezistencijos būrelius, kuriuose vieni kitus skatino išlaikyti savąją lietuvių kultūrą, savąją kalbą, savus papročius ir tradicijas. Pasipriešinimas reiškėsi įvairiomis formomis, įvairių progų metu.

1940 m. liepos mėnesio 14-15 dienomis Lietuvoje buvo surengti taip vadinamojo Liaudies seimo rinkimai, po kurių „demokratiškai“ išrinktas seimas pagal Maskvos scenarijų turėjo paprašyti priimti Lietuvą į Sovietų sąjungos sudėtį. Nors iš anksto buvo žinoma, kad rinkimuose už būsimuosius seimo narius, pagal Stalino seniai įvestą sovietijoje tvarką, balsuos „laisvai ir demokratiškai“ beveik 100% rinkėjų, vis dėlto prieš rinkimus okupantai nutarė izoliuoti liaudį nuo karščiausių lietuvių patriotų. Liepos 11–osios naktį sovietinis saugumas areštavo ir uždarė į kalėjimus apie 2000 Lietuvos inteligentų. Daugiausia tai buvo Lietuvos kariuomenės karininkai, Nepriklausomos Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjai.

Pasipriešinimas okupantui vyko įvairiomis progomis ir įvairiais būdais. Moksleiviai ar studentai netikėtai imdavo giedoti Lietuvos himną, visuotinai plito pajuoka sovietinėms dainoms, plito anekdotai, buvo bjaurojami bolševikinių vadų portretai ir t. t.

1940 metų pabaigoje pogrindyje buvo įkurta Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, į kurią įsijungė daug universiteto dėstytojų ir studentų. Pasipriešinimas okupacijai tampa vis labiau organizuotas. Lietuvos laisvės siekiai įgavo konkrečius kovos veiksmus. Universitete atsirado konspiracinė studentų veikla, koordinuojama Lietuvos aktyvistų fronto (LAF). Ši organizacija rengė savo narius aktyviems kovos veiksmams lemtingu momentu.

Antisovietinis pogrindis Lietuvoje faktiškai ėmė veikti jau nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų. Lietuvių antisovietinis pogrindis ragino neiti į okupantų organizuojamus mitingus, nemokėti mokesčių, nepilti pyliavų, nedalyvauti tariamuose rinkimuose, ragino likti ištikimiems savo tautai. Tam reikalui buvo leidžiama pogrindžio spauda. Pirmiausia gamino ir platino atsišaukimus, vėliau – pogrindinius laikraščius.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse sovietai planavo naujas represijas. Sudarinėjo areštuotinų, tremtinų žmonių – „antisovietinių elementų“ sąrašus. Bolševikai į išvežtinų asmenų sąrašus (greta kitų) įtraukė visus studentų organizacijų valdybų narius ir aktyvistus. Todėl kiekvienas korporantas tapo potencialia represijų auka. Kai 1940 m. liepą prasidėjo masiniai inteligentijos areštai, studentai ateitininkai, neolituanai, skautai, „Ramovės“, „Plieno“, „Jūros“ korporantai ėmė gausiai dalyvauti pasipriešinimo okupantui veikloje, ko bolševikai negalėjo nepastebėti. Birželio mėnesį buvo numatyta suimti 8598, o ištremti – 13654 žmones . Šie šlykštūs, nusikalstami darbai pradėti birželio 14 d. trečią valandą ryto. Per kelias dienas tūkstančiai Lietuvos gyventojų buvo sukišti į gyvulinius vagonus ir vežami į Sibirą. Daugumą kalinių buvo planuota sušaudyti. Iš tremiamųjų buvo visaip tyčiojamasi. Tai darė visoje Lietuvoje. Sovietai vykdė lietuvių tautos genocidą. Žinodami, kad karas su vokiečiais neišvengiamas, rusiškos bolševikinės represijos turėjo įbauginti gyventojus, priversti juos būti besąlygiškai paklusnius.

Nujaučiamą karą dauguma lietuvių siejo su laisvės ir valstybinės nepriklausomybės atgavimu. Todėl tenka pripažinti, rusų okupuotoji Lietuva laukė to karo su nerimu ir baime, o kartu ir su viltimi. Patriotiškoji visuomenės dalis tam ruošėsi. Stiprėjo antisovietinis pogrindis. Buvo dažniau platinami atsišaukimai, leidžiami antisovietiniai leidiniai, kaupiami ginklai. K. Škirpos įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas rengė Lietuvoje sukilimą prieš rusiškuosius okupantus. Jį planavo pradėti, jei tik kils vokiečių ir rusų karas.

Prasidėjus 1941 m. birželio 22 d. karui, vokiečiai triuškino paniškai bėgusius rusų dalinius ir veržėsi Kauno, Šiaulių ir kitomis kryptimis. Žmonės, tame tarpe Kauno universiteto studentai, dėstytojai, įsijungė į sukilėlių gretas. Rytojaus dieną sukilimas įgavo visuotinį antisovietinį pobūdį. Jame ypač ryškų vaidmenį vaidino Vytauto Didžiojo universiteto techniškųjų fakultetų personalo nariai.

Sukilėliai siekė užimti ir apsaugoti strateginius Kauno objektus, kaip tiltus, elektrinę, telefono ir telegrafo stotį ir kt. LAF atsišaukimas ragino lietuvius imtis ginklo ir vyti iš Lietuvos raudonuosius okupantus.

Buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė, deja, ji veikė neilgai.

Birželio sukilime nuo pat pradžios dalyvavo Statybos fakulteto Statybos katedros adjunktas Juozas Milvydas. Jis buvo radijo stoties apsaugos partizanų būrininkas. Birželio 24 d. gavus žinią, kad prie Noreikiškių dvaro yra sovietų kariai, kurie terorizuoja gyventojus ir degina sodybas, ten buvo nusiųstas J. Milvydas su trisdešimčia sukilėlių. Susidūrime su rusų kariais rugių lauke, J. Milvydas buvo sužeistas ir tą pačią dieną universiteto klinikose mirė.

Birželio sukilimo didvyris Juozas Milvydas gimė 1914 m. gegužės 11 d. Peterburge geležinkelio tarnautojo šeimoje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą daugybė lietuvių buvo evakuoti į Rusijos gilumą. Juozukui buvo 2 mėnesiai amžiaus, kai tėvas Viktoras žuvo fronte. Celina Milvydienė liko viena su trim vaikais. Grįžusi į Lietuvą mama dirbo medicinos seserimi Telšiuose, išleido į mokslus visus tris vaikus. Dukra Janina baigė Žemės ūkio akademiją, tapo agronome, sūnus Aleksandras – ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete. Juozas pasirinko statybos mokslus.

Milvydų šeimos likimas persunktas sėkmių ir tragizmo. Dukra Janina Milvydaitė ištekėjo už Lietuvos valstybės veikėjo įžymaus agronomo Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektoriaus Juozo Tonkūno. Atrodytų šeimą lydės tik įdomus ir pasitūrintis gyvenimas, bet prasidėjo sovietinė okupacija ir 1941 m. birželio 15 d. naktį Juozo ir Janinos Tonkūnų šeima ištremiama į Sibirą.

Sūnus Aleksandras baigė Vytauto Didžiojo universitete ekonomikos mokslus, bet artėjant antrajai sovietinei okupacijai, vengdamas garantuotų represijų, pasitraukė į Vakarus ir atsidūrė toli nuo Tėvynės – tolimojoje Australijoje.

Tragiškiausia lemtis buvo jauniausiojo sūnaus – Juozo Milvydo.Kaip minėta, jis žuvo kovoje su sovietiniais okupantais Birželio sukilimo metu.

Juozas Milvydas 1932 m. baigė Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnaziją (nuo 1945 m. ją pavadino rašytojos Žemaitės vardu). Besimokydamas priklausė skautų sąjungai, grojo gimnazijos orkestre, dainavo chore, sportavo.

Tais pačiais metais J. Milvydas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto statybos skyrių. Tik maža dalis studentų gaudavo stipendiją, todėl studijų metu jų pragyvenimo šaltinis buvo tėvai bei tarnyba kokioje nors organizacijoje. Skyrių laiku baigdavo tik nedidelė dalis studentų. Buvo tokių kurie studijavo 7–10 metų, o jau universitetą baigdavo per 5 metus labai retas. Juozas Milvydas baigė universitetą būtent per penkerius metus. Jis buvo gabus, atkaklus, žemaitiškai užsispyręs ir jau 1937 m. gruodžio mėnesį, pirmasis iš 250 drauge su juo įstojusių studijuoti, apgynė diplominį projektą „Vandens sporto ir maudimosi rūmai Šiauliuose“ – tokia buvo J. Milvydo diplominio darbo tema.

Statybos katedros vedėjas profesorius Jonas Šimoliūnas jau Juozo Milvydo studijų metu atkreipė išskirtinį dėmesį į šį neeilinių gabumų, pareigingą bei dorą studentą ir jam apgynus diplomą, netrukus, po atliktos karinės prievolės, pasiūlė dirbti pedagoginį darbą savo katedroje. 1938 m. VDU Technikos fakulteto taryba vienbalsiai išrinko Juozą Milvydą jaunesniuoju asistentu.

J. Milvydas dėstė statybinių konstrukcijų bei sąmatų ir atskaitomybės dalykus, vedė pastatų konstrukcijų pratybas. Jis buvo labai kūrybingas dėstytojas, pertvarkė kursą taip, kad jis studento būsimojo darbo atžvilgiu tapo praktiškesnis.

Juozas Milvydas buvo pradėjęs rengti vadovėlį savo dėstomajam kursui, išspausdino kelis straipsnius „Technikoje ir ūkyje“ bei „Lietuviškoje enciklopedijoje“, projektavo kai kuriuos objektus.

J. Milvydo straipsnis „Sovietų rūmai ir Sovietų architektūra“ atspausdintas 1939 m. „Technika ir ūkis“ žurnale sulaukė didselio dėmesio. Jis rašė apie pradėtus statyti grandiozinius rūmus Maskvoje. Pusbadžiu gyvenanti daugiausia „komunalkose“ šalis užsimojo pastatyti išminties ir absurdo nesuderinamą didžiausią pasaulio pastatą. Apie 2 milijonus sveriantis iš plieno ir betono pastatas, kuriame galėjo tilpti per 41000 žmonių, turėjo turėti viršūnę – Lenino 80 m aukščio figūrą. Pastato – Sovietų rūmų – idėja buvo iškelta dar 1922 m. ir turėjo simbolizuoti socializmo „pranašumus“ bei telkti „proletarus“ pasaulinei revoliucijai. Tiems rūmams statyti vietą parinko kur buvo pagrindinė Maskvos cerkvė. Ją nuvertė, įrengė monstrui pamatus, bet tolesnė statyba nebevyko dėl prasidėjusio karo. J. Milvydo straipsnis atskleidė Lietuvos skaitytojui bolševikų veiksmų dideles užmačias ir kartu jų propaguojamų idėjų absurdą ir beprotybę.

Anot J. Gimbuto Juozas Milvydas tiesiog stebindavo artimuosius ir bendradarbius savo atvirumu ir tiesumu. Jis nesivaržydavo sakyti tiesą ir tokiose aplinkybėse, kai raudonieji okupantai žiauriai persekiojo už tiesą ir patriotizmą. Juozas niekad neabejojo, kad bolševikiniai įsiveržėliai dings iš mūsų žemės.

Juozas Milvydas buvo aktyvus visuomenininkas. Daug metų dalyvavo skautų korporacijoje „Vytis“ veikloje, buvo jos narys, dainavo universiteto studentų chore, organizuodavo baidarių iškylas Lietuvos upėmis ir ežerais. „Vytis“ organizacijai A.A. Juozas atidavė visą laiką ir širdį. Būdamas valdybos nariu ir vėliau korporacijos vadu nenuilstamai dirbo skautiškos dvasios palaikymui, ugdymui, tvirtinimui akademiniame gyvenime.

Apie rusiškosios okupacijos laikotarpį nuoširdžių prisiminimų parašė Juozo Milvydo žmona a. a. Marija Milvydienė. Ji rašė:

„1940–tų metų pavasaris. Tada Lietuva buvo dar laisva ir mes prisimename tuos ir visus kitus mūsų Nepriklausomybės metus, kaip gražiausią mūsų tautos kūrimosi, statybos ir tvirtėjimo laiką. Kur tik bepažiūrėsi, visur jaučiama pažanga, veržimasis, siekimas. Visa tauta kartu kūrė materialines ir dvasines gėrybes ir kiekvienas atskirai stengėsi ko didžiausią savo kūrybos duoklę atiduoti po ilgos vergijos prisikėlusiam ir besitvarkančiam kraštui. Kiek buvo dvasios pakilimo ir idealizmo studentų korporacijose ir kiek naujų jėgų ruošėsi atsakingom pareigom, kultūriniam darbui.

Bet birželio 15 mūsų tautą ištiko vėl baisi nelaimė. Mūsų giedras dangus apsiniaukė tamsiausiais debesimis, mūsų vieškelius ir plentus užplūdo priešo tankai ir kraštui prasidėjo vėl sunkūs priespaudos metai. Pamačius pirmuosius pilkus raudonarmiečių veidus, kiekvieno lietuvio širdį prislėgė gilus liūdesys ir baimė. Pirmosios suėmimo bangos jau sukėlė pasyvų pasipriešinimą ir raudonojo okupanto neapykantą. Ir visi tie okupacijos pirmieji metai brandino mumyse vis tvirtesnį norą sukilti ir nusikratyti raudonuoju grobiku.

Labai skaudžiai išgyveno tuos metus Juozas Milvydas. Neapmaldoma dvasia ir panieka priešui vertė jį dažnai save varžyti, kad neįsiduotų ir nepakliūtų į raudonųjų rankas. Bert dirbdamas su Aukšt. Technikos Mokyklos mokiniais ar su studentais, jis neslėpė savo nusistatymo ir net dažnai juos paragindavo kovai. Todėl jis turėjo didelį būrį pritariančių ir vienminčių. Jis atsisakydavo bet kokių pareigų, kur reikėjo rodyti prielankumą naujai valdžiai.

Krašto būklė darėsi vis liūdnesnė, vis daugiau suimtųjų ir nekaltai nuteistųjų, nors tuo pačiu laiku ir daugiau radosi drąsių ir veiklių pogrindžio darbininkų. Juozas irgi gana dažnai dalyvaudavo pasitarimuose, nors man apie juos ir nieko nepasakodavo. Jo nuomone, jei kas atsitiktų, būtų geriau, kad aš nieko nežinočiau. Netrukus atėjo ir tos baisios birželio vidurio dienos, kai mūsų tauta buvo lyg negailestingos giltinės paliesta. Tūkstančiai mūsų brolių ir seserų dingdavo iš po nakties, buvo sukišami į gyvulinius vagonus ir tremiami į tolimąjį Sibirą. Visi mes buvome didelio skausmo ir baimės apimti, visi laukėme tos valandos, kad galėtume ne tik pasyviai stoti kovon prieš nežmoniškumą ir mūsų tautos naikinimą. Greit suvokėm, koks pavojus visiems gresia ir kiekvienas turėjo žiūrėti, kaip to išvežimo išvengti. Prasidėjo labai sunkios dienos. Kiekviena naktis buvo budėjimas ir klausymas, ar dar neatėjo mūsų eilė? Kasdien žmonės pradėjo keisti nakvynės vietą, kad jų lengvai nerastų, tai ir mudu su Juozu išvažiuodavom „vasaroti“, palikę dukrelę močiutės globai. Po savaitės atrodė, kad išvežimų banga atslūgo, bet visų nuotaika dar buvo smarkiai įtempta ir žmonės laukė karo“.

1940–1941 metais vykdytas universiteto sovietinimas, areštai ir trėmimai nepertraukiamai slėgė ir studentus, ir dėstytojus, ir darbuotojus. 1941 m. birželio mėnesio bolševikinis siautulys – masinės lietuvių deportacijos ypatingai kaitino Lietuvos patriotų kraują. Protas ir širdis šaukė priešintis visom išgalėm, pogrindinės patriotinės organizacijos kasdien gausėjo, rengėsi kovai su rusiškaisiais sovietiniais galvažudžiais. Tos kovos valanda išmušė 1941 m. birželio 23 d. Sukilo lietuviai Kaune, Vilniuje ir kituose miestuose bei miesteliuose. Sukilėlių gretose buvo daug universitetų studentų, sukilime dalyvavo ir nemažai dėstytojų. Vienas jų – Statybos fakulteto vyresnis dėstytojas inžinierius Juozas Milvydas. Jis žuvo dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. J. Milvydo ir daugelio kitų aukštojo mokslo atstovų kova prieš okupantą – vienas gražiausių Tėvynės meilės pavyzdžių, kuriais ir šiandien būtina ugdyti savosios šalies gynėjus, patriotus.

Cituojame toliau Mariją Milvydienę: ‚,Sekmadienio rytą pabudome išgirdę kažkokį dundėjimą. Po pusvalandžio atbėgo pas mus vienas studentas iš Aleksoto, mano pusbrolis, ir pranešė, kad į aerodromą vokiečiai numetė kelias bombas. Juozas tik nušvito, apsuko mane patenkintas ir nuskubėjo prie radijo paklausyti kas naujo, ir išgirdo pranešimą, kad vokiečiai pradėjo puolimą. Visus mus pagavo džiaugsmas, kad seniai laukiamas karas prasidėjo. Bet, žinoma, reikėjo visus savo jausmus valdyti ir šaltai laikytis. Kas valandą sklido vis nauji gandai. Apie pietus išgirdome, kad rusai siaubo pagauti ima bėgti. Mes gyvenome Kauko gatvėje, vadinamoj Vizbaro pilaitėj. Strategiškai tai buvo labai patogus stebėjimo punktas, nes nuo to kalno puikiai buvo matyti visas miestas.

Juozas visą dieną buvo namie ir rūpinosi mumis, dažnai skambėjo telefonas ir su draugais pasikeisdavo naujienomis. Pasirodo, jau buvo įspėta, kad rusai ateinančią naktį praves mobilizaciją ir buvo patarta vyrams nelikti namuose. Paskui Juozas su bičiuliu išėjo ir žadėjo greit grįžti. Aš aiškiai nujaučiau, kur jie išėjo, bet nieko neklausiau ir nesakiau, tik prašiau ilgai neužtrukti, nes vienai namuose buvo nejauku. Grįžęs Juozas man pasakė, kad aš galinti ramiai eiti ilsėtis, o jis šią naktį pakaitom su kaimynais budės sode, nes visiems sumigti yra pavojinga.

Naktis buvo gana nerami. Juozas kelis kartus buvo atėjęs iš sodo į namus ir ramino, kad dar nėra nieko ypatingo. Į rytą aš rami užmigau. Man atsikėlus Juozas jau buvo grįžęs su linksma žinia: pasisekė atidaryti kalėjimą ir visus kalinius išleisti. Po pusryčių vėl greit išėjo ir jau grįžo su ginklu. Pamatęs mano išsigandusį veidą, paaiškino, kad turįs radijo stoty atlikti svarbų uždavinį, o dėl atsargos pasiimąs ir ginklą. Aš turinti nebijoti, nes ten didelio pavojaus jam nebūsią, o be to, jis man dažnai iš ten paskambinsiąs.

Buvo tikimasi, kad rusai, besitraukdami, gali sudaužyti lietuvių radijo siųstuvą. Tuo atveju susidarytų didelių sunkumų, jai valdžia patektų į lietuvių rankas. Dėl to Juozui buvo pavesta parengti tariamąjį siųstuvą, visiškai panašų į tikrąjį: visas brangias lempas ir kitas svarbias dalis išmontuoti ir pakeisti senomis. Savo pirmąjį uždavinį jis atliko, padedamas studentų, labai gerai, nors rusai, traukdamiesi apšaudė radijo stotį.

Pirmadienio naktį niekas negulėm, tik pusiau snausdami budėjom. Juozas dar ir vakare paskambino, kad negalįs grįžti, bet aš neturinti bijoti: jam nesą pavojaus. Nors aš turėjau ir daug darbo su mažu kūdikiu, bet nerimas ir baimė dėl Juozo slėgė širdį. Tokioj įtampoj praėjo dar ir antradienis, nors jau buvo aišku, kad karas prasidėjo ir rusas bus iš krašto išvytas.

Iš ryto išgirdome Tautos himną per radiją ir laisvės kovotojų atsišaukimą, kurį visi su ašaromis akyse išklausėm. Žinojome, kad jau vokiečiai žygiuoja į Kauną ir trečiadienio rytą jau jų laukėm Kaune. Mano džiaugsmas dar buvo sumišęs su baime, nes Juozas dar nebuvo grįžęs. Gana vėlai vakare, man jau besiruošiant gulti, išgirdus kieme jo žingsnius. Jis grįžo su mano broliu ir dar parsivedė vieną draugą. Visi vyrai atėjo ginkluoti. Atrėmę savo ginklus į pianiną, jie, mano vyro motina ir aš, susėdom vakarieniauti. Mano džiaugsmas buvo be galo didelis, nes Juozas pasakė, kad jau karas pasibaigęs, rytoj rytą turįs tik atiduoti ginklą komendantūron. Nuotaika buvo labai pakili, nors vyrai buvo ir labai išvargę. Prieš užmigdamas Juozas pradėjo man pasakoti, kiek jam vis dėlto yra buvę pavojaus, bet, dėkui Dievui, viskas laimingai baigėsi. Pabaigus remontuoti radijo siųstuvą, buvo didelis susišaudymas ir jis turėjo visas pažemiais kokius 500 metrų slinkti, o virš galvos kulkos tik zvimbė. Užmigo, žadėdamas rytoj viską smulkiai papasakoti. Jau buvo vėlu, o ryt turėjo anksti keltis. Aš dar prieš užmigdama galvojau, kokie mes laimingi, kad vėl esame drauge ir dabar Lietuva bus laisva.

Rytą anksti sukilome, nes vyrai skubėjo komendantūron. Motina mėgino kalbinti, kad Juozas neitų drauge. Prašė ir manės, kad jį perkalbėčiau. Bet jis ramino mus, sakydamas, kad dabar jau nesą pavojaus ir nereikia bijoti, jis viską susitvarkysiąs ir greit grįšiąs. Diena buvo giedri, kažkoks pakilumas buvo jaučiamas. Mažai kalbėjom, bet, rodos kiekvienas žodis buvo svarus, kiekvienas žvilgsnis reikšmingas. Aš dar pabandžiau Juozą kalbinti daugiau nebeiti, bet jis tokiais gražiais žodžiais įtikinėjo, turįs savo pareigą atlikti iki galo. Jo akyse spindėjo toks gilus įsitikinimas, kad jis elgiasi teisingai: tėvynė jį šaukia ir jis pasiryžęs drąsiai ir garbingai jai padėti.

Po pusryčių gražiai atsisveikino ir jau buvo beeinąs. Pabučiavęs motiną dar grįžo prie manęs. Palydėjau iki durų. Buvo kažkodėl labai sunku išsiskirti. Sustojo dar, kalbėjomės. Nors bandėm juokauti, bet atsisveikinom taip nuoširdžiai ir karštai, lyg jis turėtų ilgam laikui išvykti.

Bet... pietų Juozas negrįžo. Negrįžo ir mano brolis. Po pietų, į pavakarę ėmė niauktis dangus, darėsi kažko neramu.

Staiga suskambėjo telefonas. Kalbėjo mano brolis, kad jis ir Juozas šį vakarą dar negalėsią grįžti, nes turi dar nebaigtų uždavinių. Tačiau aš turinti nesirūpinti ir ramiai eiti gulti. Jie rytoj pareis. Man ta žinia pasirodė truputi įtartina, nes brolio kalbos tonas buvo neįprastai švelnus. Bet bandžiau save raminti, manydama, kad aš esu jau per jautri.

Septintą valandą ryto mane prikėlė telefonas. Viena pažįstama daktarė iš Universiteto Klinikų man skambino ir kvietė, kad tuoj ateičiau į klinikas – Juozas esąs sunkiai sužeistas. Aš tik išgąsčio pilnu balsu sušukau: „Ar jis dar gyvas?“ Man atsakė: „Ateikit“.

Bėgte nubėgau visą kelią, nes norėjau kuo greičiau pas jį būti, bet... kai pamačiau daktarę, sesę M. prie vartų vaikščiojančią, supratau, kad kažkas be galo baisaus įvyko. Mudvi nepratarėm nė žodžio, nes žodžių nebuvo – kažkas skilo, dužo, griuvo, lyg didžiausia bedugnė prieš mane atsivėrė, kurion įkrito mano didžioji meilė, laimė ir džiaugsmas. Nei ašaros, nei aimanos mano skausmo nelengvino, širdis sustingo, apmirė. „Tėvynei aukų reikia ir aukų bus“, tarytum aidas nuskambėjo Juozo žodžiai, pasakyti vakar rytą prieš atsisveikinant.

Pasirodo, Juozas jau buvo beeinąs namo, kai atvažiavo sunkvežimis ir buvo pranešta, kad už Aleksoto, prie Noreikiškių dvaro rusai siaučia, žudydami beginkles moteris ir vaikus, plėšia ir degina sodybas. Tuoj atsirado savanorių, kurie, nuvykę į Aleksotą, susiskirstė mažom grupėm po keturis. Jie slinko per javų lauką prie vienos trobos ūkininko, kuriam buvo reikalinga pagalba. Jų tarpe buvo ir Juozas. Nepriėjus sodybos, prasidėjo susišaudymas su javuose pasislėpusiais bolševikais ir Juozas buvo sunkiai sužeistas į krutinę.

Birželio 27 d. Kauno kapuose buvo supiltas naujas partizano kapas. Jo auka, kaip ir kitų žuvusių partizanų, Lietuvai buvo didelė. Ir juo daugiau praeis laiko, juo gausesni įvykiai skirs tas aukas nuo mūsų, juo žuvusiųjų pasišventimas įgis didesnės pagarbos ir įvertinimo. Žuvusiųjų didvyrių kraujas šaukia ir per amžius šauks tautą laisvės kovai“

Birželio sukilimo žuvusius kovotojus palaidojo pagrindinėse Kauno kapinėse, esančiuose šalia Vytauto prospekto. Keliasdešimt žuvusiųjų kapų buvo šalia žuvusiųjų Lietuvos lakūnų kapų. Kai sovietai kapines likvidavo ir įrengė miesto sodą, kai kuriuos kapus artimieji perkėlė į kitas kapines. Juozo Milvydo kapas dabar yra Eigulių kapinėse, šalia Kleboniškio tilto per Nėrį.

Apie savo senelį inžinierių, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoją Juozą Milvydą straipsnio autoriui daug medžiagos pateikė architektūros istorikė mokslų daktarė Marija Drėmaitė – J. Milvydo anūkė. Ji ir jos mama – Dalia Milvydienė pagarbiai saugo tėvo ir senelio atminimą Kai Juozas Milvydas žuvo, jo dukra Dalia tebuvo 2 mėnesių amžiaus.

Dabar, kai vėl Lietuvos Nepriklausomybei kyla rimtų pavojų, istorinė patirtis mums rodo būtinybę kasdiene veikla ugdyti mūsų piliečių patriotizmą, atsakomybės savo tautai jausmą. Anot V. Landsbergio,, mūsų šalyje egzistuoja klaidinanti, pernelyg paplitusi nuostata esą tapusi NATO ir ES nare Lietuva yra saugi. Deja , taip nėra, ir ta saugumo iliuzija yra pavojinga, nes demobilizuoja“.

Lietuvių tauta niekada nepamirš 1941 metų sukilimo dalyvių, kovojusių ir žuvusiųjų už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Vienas jų buvo statybų konstruktorius, inžinierius Juozas Milvydas, kurio 100-tąsias gimimo metines šiemet minime.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder