Emigrantų vaikai: per anksti suaugę ir nuvilti

Sprendimas priimtas. Šeimoje keičiasi vaidmenys...

Išvykus vienam ar abiem tėvams, kiti šeimos nariai turi perimti išvykusiųjų atsakomybę ir darbus: vesti mažuosius pas gydytoją, apsiruošti namuose, gaminti valgį, skalbti drabužius, mokėti komunalinius mokesčius, tvarkyti šeimos biudžetą, ir kartais tai sukelia nuovargį, stresą, irzlumą ir pyktį. Pasilikusieji pamiršta, jog išvykstantieji taip pat išgyvena baimę, ar susitvarkys su pakitusia situacija, nežinią, kaltę, kad palieka vaikus.

POKYČIAI. "Reikia kalbėtis su vaikais apie pokyčius, išgyvenimus, tai padės nusiraminti ir rasti geriausius problemų sprendimo būdus", - sakė psichologė Lina Gervinskaitė

Neretai poros neplanuoja, kuriam laikui vienas iš partnerių išvyksta, o net ir suplanavus dažnai išvykimas praranda aiškias laiko ribas. Partneriai gali išgyventi stiprų vienatvės jausmą, susvetimėja, netenka reikšmės vienas kito gyvenime, o tai skatina ieškoti tiek kūniško, tiek emocinio artumo kitur.

Ką išgyvena vieni likę vaikai?

Skausmingiausiai išsiskyrimą išgyvena mažiausieji, iki 9 metų vaikai, bet ir vyresniems reikia kontakto su suaugusiais žmonėmis, kad visavertiškai augtų ir bręstų. Vaikai tampa liūdnesni, neramesni, depresiškesni, piktesni, verksmingesni, uždaresni, gali atsirasti baimių, kurių anksčiau neturėjo, kankinti ilgesys. Vaikai gali išgyventi skriaudos pojūtį, kaltės jausmą, baimę dėl būsimų pokyčių ir dėl ateities, viltį, kad tėvai apsigalvos ir neišvyks.

Jei išvykęs vienas iš tėvų, vaikai gali išgyventi stresą ir baimę būti palikti ir antrojo iš jų. Vaikai gali atrodyti lyg labiau suaugę ir meilesni, tačiau iš tiesų jie taip gali slėpti savo jausmus. Jie jaučiasi apleisti ir palikti savo tėvų, net jei ir suvokia išvykimo priežastis.Maži vaikai gali nesuprasti, kad tėvai išvyko laikinai, supranta tai kaip netektį ir tai jiems kelia dar didesnį nerimą, nes tėvai jiems yra svarbiausia gyvenimo dalis.

Ar būna, kad vaikai džiaugiasi tėvų išvykimu?

Gali ir apsidžiaugti, nes tėvai uždirbs daugiau pinigų ir pagerės šeimos materialinė padėtis. Be to, padaugėja laisvės, savarankiškumo ir sumažėja tėvų kontrolė, didžiuojamasi tėvų pasitikėjimu.

Kaip pasikeičia palikto vaiko elgesys?

Gali sumažėti motyvacija mokytis, vaikas gali vėluoti į pamokas ar jas praleidinėti, yra sunkiau susikaupti ir atlikti darbus iki galo, ilgai išbūti vienoje vietoje. Kai kurie vaikai pradeda geriau mokytis - tai yra noras atkreipti į save gimdytojų dėmesį, sustiprinti savivertę.

Vaikai gali būti šiukštesni aplinkiniams, kartais pablogėja santykiai su bendraamžiais. Didesnė tikimybė, kad išvykusių tėvų vaikai piktnaudžiaus alkoholiu, narkotikais ar įsitrauks į rizikingą veiklą.

Kaip keičiasi santykiai su tėvais?

Per atstumą gaunamas dėmesys nėra lygiavertis tam, kuris gaunamas gyvenant kartu. Tik retsykiais sutinkamas tėvas ar motina vaikui gali tapti "svetimu" žmogumi, o mažesni į sugrįžusius žiūri su baime ir nepasitikėjimu. Kartais išvykėlis mažai dalyvauja vaikų auklėjime, tik siunčia dovanas, o visa auklėjimo našta tenka likusiajam, tad vaikai gali imti idealizuoti išvykusįjį ir jausti priešiškumą tam, su kuriuo gyvena.

Tėvai neretai jaučia kaltę dėl to, kad "paliko" savo vaikus, tad šiems suteikiama daugiau laisvės, kartais - beribė. Tuomet vaikai gali imti manipuliuoti savo tėvais, vis daugiau iš jų reikalauti. Suprasdami, jog yra "palikti" dėl materialinių priežasčių, vaikai ir patys gali imti manyti, kad materialinė nauda yra svarbiausia ir santykis su tėvais imamas vertinti pagal tai, kiek ir ko jie iš tėvų gauna.

Negalėdami kiekvieną dieną bendrauti su vaiku, suaugusieji gali prarasti autoritetą, vaikams sunku suprasti, kokios yra tėvų vertybės, o juo labiau jas perimti. Vaikai gali manyti, kad jeigu tėvai visavertiškai nedalyvauja jų gyvenime, tai neturi teisės ir jų auklėti ar juo labiau bausti. Tampa sunkiau mokytis, kaip kuriami santykiai, sprendžiamos tarpusavio santykių problemos, ir tai gali turėti įtakos gebėjimui ateityje sukurti stabilią ir saugią šeimą.

Tikriausiai ne ką lengviau jaučiasi ir tie, kam patikėta vaikų globa?

Vaikai su globėjais gali elgtis priešiškai, pykti, kaltinti. Dažniausiai tai reiškia vaiko nesaugumo jausmą, nerimą, baimę dėl ateities ar tiesiog didžiulį tėvų ilgesį. Kartais globėjai dėl užuojautos ima vaikus pernelyg globoti, per daug leisti, o šie, naudodamiesi "aukos" statusu, gali pradėti daugiau reikalauti ir iš tėvų, ir iš globėjų.

Ką patartumėte išvykstantiems tėvams?

Kalbėtis apie pokyčius. Kuo anksčiau tėvai pasako vaikui apie savo sprendimą išvykti, tuo daugiau laiko lieka aptarti su vaiku jam kylančius klausimus, padėti pasirengti pasikeitimams, įveikti išsiskyrimo nerimą, liūdesį ir vidinę sumaištį. Taip pat nereikėtų suteikti vaikams tuščių vilčių ar palaikyti iliuzinių lūkesčių, kad tėvai apsigalvos ir neišvyks. Tėvai turėtų papasakoti, kodėl išvyksta, kur ir su kuo gyvens, ką veiks ir, svarbiausia, kada ketina sugrįžti. Nereikėtų vengti vaiko klausimų, galvoti, kad tai nėra jo reikalas.

Reikėtų aptarti pakitusias taisykles namuose. Taisyklės suteikia tam tikrą pastovumą, nurodo, kaip elgtis, todėl jos yra ypač svarbios, kai vyksta daug pokyčių. Turi būti aptartas laikas, kada reikia grįžti namo, kada eiti miegoti. Geriausia, kad vaikas liktų gyventi tuose pačiuose namuose, lankytų tą pačią mokyklą ir būrelius.

Ir, be abejo, reikia išsikalbėti apie jausmus.

Visos emocijos yra tiek pat svarbios, todėl reikėtų paskatinti vaikus išreikšti ir pyktį, liūdesį, baimę; tai padės geriau pasijusti. Vaikai pastebi ir patys interpretuoja tėvų elgesį ir jausmus, kylančius dėl migracijos, todėl tam, kad neliktų erdvės nesusipratimams ar nepagrįstoms fantazijoms, ypač svarbu žinoti tikruosius tėvų jausmus.

Šeimos nariai nuolat turėtų dalintis kasdieniais gyvenimo įvykiais, pasiekimais bei išgyvenimais. Jeigu šeimai išsiskiriant vaikai pyksta, užsisklendžia, agresyviai elgiasi, tėvams nereikėtų jaustis nemylimais ir nereikalingais, o suprasti, kad tokia vaikų reakcija kaip tik rodo tėvų svarbą jų gyvenime. Turėtume suprasti, kad vaikams yra svarbiau tėvų meilė nei daiktai ar pinigai.

Vieni kitus geriausiai suprasti gali tie, kurie yra ką nors panašaus išgyvenę.

Bendrauti su panašų patyrimą turinčiais žmonėmis gali būti naudinga dėl palaikymo ir supratimo, galimybės pasidalinti problemų sprendimo būdais. O išvykę tėvai turėtų nuolat rašyti elektroninius ir net popierinius laiškus, siųsti atvirukus, nuotraukas, kuo dažniau skambinti, ir geriausia visuomet tuo pačiu metu, kad vaikas žinotų, kada laukti skambučio. Reikėtų dalintis ne tik džiugiais įvykiais ir išgyvenimais, bet ir kylančiais sunkumais. Tėvai turėtų būti dėmesingi vaiko balso, nuotaikos pokyčiams. Tai gali būti ženklas, kad kažkas vyksta vaiko gyvenime ir apie tai metas pasišnekėti. Įvardinus ir išreiškus savo emocijas savijauta pamažu pagerėja. Tėvai turėtų nuolat priminti vaikui, kad jis rūpi, yra mylimas, apie jį galvoja, kad išsiskiriama tik laikinai ir, nepaisant visko, jie yra šeima. Kuo tėvai dažniau sugrįžta aplankyti, tuo mažiau keičiasi vaiko elegsys. Būtina palikti vaikui artimų žmonių, į kuriuos jis galėtų kreiptis, kontaktus, kad iškilus netikėtai kritinei situacijai tuoj pat gautų pagalbą. Didesnė tikimybė, kad vaiku geriau pasirūpins žmonės, susiję giminystės ryšiais, turintys vaikų auklėjimo patirties, panašaus amžiaus, kaip ir tėvai, neturintys rimtų sveikatos problemų.

Ką turėtų žinoti globėjai, prisiimantys atsakomybę?

Jam girdint nereikėtų kaltinti jo tėvų, vadinti blogais, neatsakingais. Nereikia rodyti vaikui perdėto gailesčio, nevadinti jo auka bei neversti jaustis skolingu. Globėjai turėtų būti pasiruošę būti atstumti ir kitoms priešiškoms vaiko reakcijoms, suprasti, kad tokioje situacijoje tai natūralu. Nereikėtų ignoruoti tokių vaiko išgyvenimų, o bandyti aptarti.

Svarbu su pagarba priimti vaiką tokį, koks jis yra, nebandyti jo pakeisti. Svarbu ir nubrėžti tam tikras ribas. Nereikėtų vaiko nuolat lyginti su savo vaikais, pabrėžti šių pranašumų ar globojamo vaiko trūkumų. Leidžiant laiką kartu vaikas turės galimybę atsiskleisti, prabilti apie jam rūpimus dalykus, tačiau veikla turi patikti abiem pusėms, ir ja turi būti užsiimama ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad malonu.