"Kai pusantrų metų berniuką parsivežėme iš vaikų namų, pirmuosius du mėnesius buvo labai sunku: jis nuolat verkdavo, blogai miegodavo naktimis... Pervargusi net pagalvojau, kad padariau klaidą, - pasakojo klaipėdietė įmotė Rasa. - Tačiau po dviejų mėnesių vaiko ašaros ir nemiga baigėsi. Dabar labai džiaugiamės, kad ištvėrėme. Jam jau ketveri, jis sveikas, guvus ir laimingas. Pradžioje patirti sunkumai jau pamiršti, ir mes pasiryžę įsivaikinti antrą vaiką. Jau žinome, kad nereikia pasiduoti, kad anksčiau ar vėliau įvyks teigiamas persilaužimas."
Bet kuris vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, pakeitęs įprastą jam aplinką, patiria adaptacijos sunkumų. Vienais atvejais ši adaptacija baigiasi sėkmingai, tačiau būna ir taip, kad iš globos namų patekęs į šeimą, jis ima prašytis atgal, nes ilgisi namų, kuriuose augo, kur liko jo auklėtojos, vaikystės draugai. Žinoma ne viena liūdna istorija, kai iš globėjų šeimos vaikai grįžta į instituciją ir nebenori daugiau girdėti apie jokius globėjus ar įtėvius.
Ką daryti, kaip iš anksto užkirsti kelią vaikų traumavimui, grąžinant juos atgal į globos namus?
Apie tai šiandien kalbamės su 4 vaikų globėja, įtėvių bei globėjų mokytoja, Telšiuose veikiančios globėjų ir įtėvių asociacijos "Mes šeima" nare Žibute Gvergždiene.
Užsirakino kambaryje
Dažniausiai kalbama apie tai, kad Lietuvoje labai trūksta globėjų, rečiau - apie tai, kad ne visi institucijose augantys vaikai nori gyventi šeimoje. Kaip manote, kodėl vaikai nenori ir kaip tai galima pakeisti?
Įsivaizduokite, kad esate vaikas ir jums kas nors sako: "Ar eisi gyventi pas tetą, kurios nepažįsti?"
Papasakosiu pavyzdį apie tariamą vaiko "nenorą" gyventi šeimoje iš savo patirties. Nuėjau į vaikų namus ir susitikau su 9 metų mergaite. Jai jau iš anksto buvo pasakyta, kas aš tokia, kokiu tikslu ateisiu, tik nežinau, kaip visa tai vaikui buvo paaiškinta. Mudvi šnekučiavomės, aš ją pakviečiau pasivaikščioti po miestą, suvalgyti ledų... Ji sako: "Gerai, aš tik tuoj persirengsiu." Ir nesugrįžo: užsirakino savo kambaryje.
Vėliau kita mano pažįstama mergaitė iš tų globos namų man sako: "Aš ją pakviesiu pas jus į svečius." Gerai, sakau, pakviesk. Ir pakvietė. Mudvi vėl kalbėjomės, ir ji staiga klausia: "O jūs man pakeisite pavardę, jeigu su jumis gyvensiu?" Ne, sakau, vaikeli, nekeisiu. "Ir leisite man bendrauti su mama, tėčiu?" Sakau, žinoma... Po mūsų pokalbio mergaitė nusiramino ir vėliau jau pati norėjo su manim susitikinėti. Galiausiai apsigyveno mūsų namuose.
Supraskime svarbų dalyką: jeigu vaikas galvos, kad štai ateis teta, jį pasiims, išsineš, pavardę pakeis, visus buvusius ryšius nukirs, ir nežinia, kas su juo toliau bus, tai jis nenori tokio pokyčio. Čia turi būti dirbamas darbas su abiem pusėmis: ir su globėjais, ir su vaikais.
Pirmiausiai globėjai turi suprasti (ir to yra mokomi jiems privalomuose parengiamuosiuose kursuose), kad staiga nutraukti buvusių vaiko ryšių negalima: tai jį traumuoja. Reikia kartais nuvežti jį į globos namus, leisti susitikti su auklėtojomis (jeigu jis to nori), su buvusiais draugais (jeigu jie nedaro žalos), su tėvais ar kitais giminaičiais (jeigu negirtauja) ir pan.
Taigi kad vaikai norėtų eiti gyventi į šeimą, labai svarbus yra tinkamas globėjų paruošimas. Tačiau ne mažiau svarbus ir pačių vaikų psichologinis paruošimas. Vaikai irgi turi būti rengiami gyventi šeimoje: iš anksto, kompetentingai ir nuolat. Tam yra sudarytos specialios programos, kurios privalo būti įgyvendinamos globos namuose, tam yra darbuotojai, kurie privalo dirbti šį darbą.
O ar taip yra?
Kol kas taip nėra, bent jau ne visur. Kol kas normalu yra pasakyti: "vaikai nenori". Be abejo, niekas jų neverčia ir nevers. Bet paruošti juos taip, kad norėtų, - mūsų pareiga. Kodėl? Grįžtame prie esminio klausimo: kur vaikui geriau - institucijoje ar šeimoje?
Aš lankiausi, ir ne sykį, vaikų namuose. Ten, be abejo, tūkstantį kartų geriau negu toje aplinkoje, iš kurios jie buvo paimti. Bet dar dešimt kartų geriau vaikui augti tikroje šeimoje. Visi, kurie dirba globos srityje, - vaikų namų, Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai - turi užsirašyti ant sienos didelėmis raidėmis: "Dirbu dėl vaiko gerovės". Vadinasi, darau viską, kad jis patektų į gerą šeimą.
Kokius žmones norime užauginti?
Sakote, vaikai turi būti ruošiami globai šeimoje. Net ir tie, kurie neturi potencialių globėjų? Ir tie, kurie kategoriškai nenori apie tai girdėti?
Su visais vaikais turi būti dirbamas šis aiškinamasis darbas. Tačiau dalis vaikų - labai maža dalis - iš tiesų kategoriškai nenori gyventi globėjų ar įtėvių šeimoje. Jie nori likti institucijoje. Jie nori turėti laisvę: nuobodžiauti, sėdėti prie televizoriaus, vaikštinėti su draugais, rūkyti ir t. t. Ir dalis institucijų išliks dėl jų. Tačiau didesnė dalis nori į šeimą. Įvairaus amžiaus. Net ir septyniolikmečiai.
Galbūt dalis vaikų nenori naujos šeimos, nes vis dar tikisi grįžti pas biologinius tėvus? Tiki, kad jie pasitaisys? Juk ir valstybės politika, prioritetas yra grąžinti vaikus biologiniams tėvams.
Valstybės politika ir jos prioritetas turi būti užauginti dorus piliečius, gebančius gyventi savarankišką ir visavertį gyvenimą. Baikim pagaliau mes su tokia politika, kuri kankina vaikus tampydama juos pirmyn atgal kaip pūsles. Štai ir dabar žinau situaciją, kai motina prašo Vaikų teisių apsaugos tarnybą grąžinti jai vaikus jau antrą ar net trečią kartą. Toji motina gyvenime nė karto nėra dirbusi. Ko vaikai išmoks tokioje šeimoje? Skaičiuoti pašalpas? Tuomet pagalvokite: kokius žmones mes norime užauginti?
Mūsų vaikai (globotiniai), kad ir ne per geriausiai mokosi, bet svajoja ir planuoja būsimą profesiją, planuoja ateitį - kuo taps, ką dirbs užaugę. Jie nekalba apie jokias pašalpas, nes patys šeimoje tokių kalbų negirdi. Užaugę jie gyvens, kurs, dirbs taip, kaip matė savo naujose šeimose.
Mūsų šalyje norma pagaliau turi tapti globa šeimose, o ne globos namuose. Ir visi turime dirbti ta kryptimi: šviesti visuomenę, gerai paruošti globėjus, visokeriopai ir realiai padėti ir jiems, ir vaikams.
KOMENTARAI
Institucinės pertvarkos tema
Prof. dr. Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universitetas Socialinių mokslų fakultetas:
"Civilizuotas pasaulis jau seniai suprato, kad didelės specializuotos globos ar ugdymo institucijos, kiek jas bepertvarkytum, yra savaiminis blogis, kuris, nepriklausomai nuo žmonių valios, įkalina čia gyvenančius ir dirbančius žmones nelaimingiems santykiams ir beviltiškumui.
Socialinių mokslų autoritetai, tokie, kaip E. Goffmanas, įtikinamai atskleidė, kad gyvenimas nuo visuomenės atskirtose institucijose žaloja ugdytinių ir globotinių asmenybes, užkerta kelią gyvenimo galimybėms.
Tokios įstaigos savaime, nepriklausomai nuo žmonių valios, reikalauja globotinių paklusnumo, palaužia jų asmeninę valią ir svajones, suvienodina individualius gyvenimo ritmus ir aplinkas, įtvirtina konvejerinio pobūdžio paslaugas, šalina asmeninės saviraiškos galimybes, atskiria nuo visuomeninių santykių, sukuria likimo įstaigoje amžinai neišvengiamybę."
Pabradės vaikų globos namų direktorė Joleta Veronika Dubauskienė:
"Pirma vaikų reakcija buvo priešiška: kad jiems ir taip gerai, kad čia yra jų namai, kam reikia tos pertvarkos, jeigu jiems patiems nereikia."
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM projektų ekspertė Irena Segalovičienė:
"Siekis yra kelti vaikus, pakeisti jiems gyvenimo formą tik į geresnes arba tokias pačias gyvenimo sąlygas. Pertvarkos esmė - stengtis, kad nereikėtų grįžti į globos namus. Bet jeigu visos priemonės nepadeda, ir vis dėlto nustatoma, kad vaikui nesaugu, kad šeimos aplinka neužtikrina jo gerovės, jis galėtų grįžti į globos namus."
Telšių vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja socialiniam darbui Gražina Liatukienė:
"Labiausiai vaikai bijo nežinomybės, kur jie gyvens ir labai bijo išsiskirti su auklėtojomis, prie kurių yra prisirišę."
Kretingos socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai tarnybos socialinė darbuotoja Asta Sakalauskienė:
"Mes esame ir dirbame tam, kad tėvų globos netekusiam vaikui rastume šeimą."
Plungės socialinių paslaugų centro darbuotoja Kristina Navickaitė:
"Kas laukia tų, kuriems nebeliks vietos valdiškoje įstaigoje, nes globėjų kol kas neatsiranda?"
Globėja:
"Išėję iš vaikų namų vaikai nežino, kaip gyventi, kaip elgtis su pinigais, kaip kurti šeimą, nors jie nuolat svajoja apie normalią šeimą. O mano berniukas, kai užaugs, visada turės namus, kuriuose jis bus laukiamas."
(Iš delfi.lt, lsveikata.lt, kalvotoji.lt)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą